Pirmasis atvirukas iš pačios Kyjivo širdies – Maidano, kuriame buvo išlieta tiek kraujo ir ašarų, o dabar čia gana ramu. Savaitgaliais moterys su vaikais papiketuoja, kad nors šventėms kas nors pargražintų jų sūnus, vyrus, tėvus... Ir vėl viskas nurimsta. Tik vėliavų pieva kasdien vis auga ir žydi – geltonai, mėlynai... Aikštės pakraštyje, netoli Medūzų muziejaus, stūkso betoniniai barikadų blokai. Šalia ramiai ilsisi metaliniai prieštankiniai ežiai, o ant jų linksmai supasi du vaikai. Kam gi rūpi tas karas, kai širdyje vaikystė... Banksy labai mėgsta savo kūryboje vaizduoti vaikus, nes taip yra stipriau, paveikiau. Beje, kažkam  Banksy darbas pasirodė niūrokas ir tas kažkas nusprendė jam suteikti spalvų – į berniuko ranką įdėjo mėlynos ir geltonos spalvų bananą, kad būtų smagiau suptis. Linkėjimai nerūpestingai vaikystei!

T. Ivanausko nuotr.

Borodianka, Irpynė, Buča – tie trys šventieji miestai šalia Kyjivo, kurių auka atvėrė akis pasauliui. Apie juos kuriami filmai, rašomos knygos, dainuojamos dainos. Iš čia keletas atvirukų. Pirmasis iš sugriauto vaikų darželio Borodiankoje. Siunčiamas ne bet kam, o pačiam dziudo meistrui, juodojo diržo ekskavalieriui, tam, kurio vardas nevertas būti ištartas. Istorija kartojasi ir Dovydas vėl guldo Galijotą ant menčių. Iš legendos žinome, koks veiksmas bus toliau. To nuoširdžiausiai ir linkiu!

T. Ivanausko nuotr.

Dar vienas atvirukas iš Borodiankos. Jame – ant griuvėsių pusiausvyrą bandanti išlaikyti gimnastė. Sunku išlaikyti pusiausvyrą, kai griūva namas, o po griuvėsiais pasilieka tavo gyvenimas. Sunku, bet įmanoma – kojomis į dangų, rankomis ir veidu į žemę. Ukraina visada rėmėsi į savo žemę, kai visi aplinkui norėjo ją išplėšti. Ir išsilaikė, atsilaikė. Toks ir būtų linkėjimas mylimai Ukrainai.

Linkėjimus siunčia ir šokėja su kaspinu ir kaklo įtvaru iš Irpynės. Nenugalimas trapumas ir elegancija, stovinti ant tanko išmuštos skylės. Prisimenate istoriją, kai prasidėjus karui Londono nacionalinė galerija pervardijo Edgaro Degas paveikslą „Rusų šokėjos“, į „Ukrainos šokėjos“? Buvo įrodyta, kad paveiksle pavaizduotos šokėjos su mėlynais ir geltonais kaspinais yra ukrainietės, o ne rusės. Linkėjimai Ukrainos kultūrai, kuri daug metų stovėjo ant tanko išmuštos skylės.

T. Ivanausko nuotr.

Raketos perplėštas namas Horenkoje, netoli Bučos. Vaizdas kaip iš apokaliptinio filmo, tik šį kartą jis realus. Atviruke – vonioje gulintis barzdotas vyras, besišveičiantis sau nugarą. Labai primena Levą Tolstojų ar apskritai visus tuos jų batiuškas, kurie palaimino šį šventąjį karą, ir visus geruosius rusus, ramiai gulinčius savo voniose ar baseinuose. Linkėjimai jiems iš Bučos!

Geltonas atvirukas iš Hostomelio. Ką gesinti, kai nebėra ko? Kai pro langą žiojėja juodoji skylė? Kai gyvenimas išlėkė pavirtęs dūmais, kai likai tik su chalatu ir plaukų suktukais? Gyvenimas – tik dūmai, sakė klasikai. Ir jie buvo teisūs. Todėl visada šalia reikia turėti dujokaukę. Beje, šią moterį su visa siena taip pat išpjovė ir perkėlė į šventą vietą – į Kyjivo Pečorų laurą. Dabar ji – šventoji.

T. Ivanausko nuotr.

Ir paskutinis linkėjimas iš Kyjivo. Nešvankus, bet ką jau padarysi. Paskui šį organą jau nuplaukė karinis jų laivas. Ir ne vienas. Paskui jį nukeliaus ir pagrindiniai veikėjai. Jų kalboje šį organą įvardijantis žodis turi daug prasmių – galima ant jo, galima po juo, galima su juo, galima daug kartų su juo, galima su juo į akį ir t. t. To ir linkiu! Kad ateinantys Naujieji atneštų jiems kuo daugiau šitos b...ienės! O mums – taikos, laisvės,  laimės ir kad iš dangaus ant mūsų kristų tik lietus ir sniegas.

T. Ivanausko nuotr.

P. S. Šį laišką remia ir prie linkėjimų prisideda Ukrainos paštas, o prie voko klijuoja šį simbolišką pašto ženklą.