- Šarūnė Kutinskaitė-Būdavienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Jautru: Vincas šeimos nesukūrė – jo vaikai buvo moksleiviai.
-
Vincas – Kleboniškio globėjas: jo dėka ši vieta išgyveno tikrą renesansą
-
Vincas – Kleboniškio globėjas: jo dėka ši vieta išgyveno tikrą renesansą
-
Sentimentai: V. Kavaliauskas iki šiol saugo lapelius, ant kurių mokiniai žymėjo nuveiktus darbus.
-
Iliustracija: visą gyvenimą Vincas praleido tarp žmonių ir medžių.
-
Iškamšos: namuose ant spintos girininkas saugo jam skirtus apdovanojimus.
-
Pavyzdys: šviesuolis skaito labai daug knygų ir laikraščių.
-
Vincas – Kleboniškio globėjas: jo dėka ši vieta išgyveno tikrą renesansą
-
Vincas – Kleboniškio globėjas: jo dėka ši vieta išgyveno tikrą renesansą
-
Vincas – Kleboniškio globėjas: jo dėka ši vieta išgyveno tikrą renesansą
-
Vincas – Kleboniškio globėjas: jo dėka ši vieta išgyveno tikrą renesansą
-
Vincas – Kleboniškio globėjas: jo dėka ši vieta išgyveno tikrą renesansą
Girininkas Vincas Kavaliauskas šiandien Kleboniškio miške retas svečias, o anuomet jo dėka ši vieta išgyveno tikrą renesansą. Mišką tvarkė mokiniai, čia kilo stovyklavietės.
Retas svečias miške
Tarpduryje pasveikinęs šypsniu, kaunietis V. Kavaliauskas pakvietė užeiti vidun. Nors matėmės pirmą kartą, atrodė, kad namų šeimininkas buvo laimingas mus matydamas. Jis apkuopė grindis ir surinko dėžutes nuo palangių, kurios neleidžia savivaliauti išdykėliui katinui.
„Alkani svečiai būna pikti“, – išskleidęs sulankstomą stalą, vienoje jo pusėje V. Kavaliauskas atsargiai padėjo dvi lėkštutes su vynuogėmis ir sausainiais.
Likusią pusę paliko laisvą. Tiesa, tik akimirkai. Kilstelėjęs nuo medinės kėdės, pagamintos pagal specialų užsakymą, be klijų, tik su varžtais sutvirtintos, 93-ejų vyras iš kartoninės dėžės ištraukė pluoštą nuotraukų, laikraščių iškarpų ir senų dokumentų, kuriais užklojo likusią stalo dalį. Versdamas sukauptą turtą girininkas ne tik prisiminė savo jaunystę, bet ir mintimis nusikėlė į Kleboniškio mišką. Atidavęs ne vieną dešimtį metų miestiečių pamėgtai vietai, šiandien jis čia retas svečias.
„Prieš aštuonerius metus prie namų mane užpuolė chuliganai ir sudaužė galvą. Nuo tada aš vargstu, sunku išlaikyti pusiausvyrą, negaliu vaikščioti vienas. Namie paprasčiau, nes yra kur pasiremti, o išėjimai į lauką baigiasi liūdnai. Griuvau keturis kartus. Pastarąjį kartą – prieš du mėnesius. Siuvo galvą, – V. Kavaliauskas kilstelėjo ranką, kurią iki šiol sopa, o tada dirstelėjo pro langą ir nusišypsojo. – Į mišką rečiau išeinu, užtai matau mišką pro langą. Atbėga čia ir stirnų, ir lapių. Apie zuikius jau nekalbu.“
Pavyzdys: šviesuolis skaito labai daug knygų ir laikraščių. Edgaro Cickevičiaus nuotr.
Ėmė gelbėti
Sėdėti ir skųstis – ne Vinco charakteriui, todėl ir užuojautos jis nelaukė. Išgirdęs klausimą, kaip tapo girininku, Kleboniškio miškui padėjusiu išgyventi tikrą renesansą, garbaus amžiaus kaunietis atsilošė ir ėmė pasakoti savo istoriją.
Mišką jis pažino dar paauglystėje, kai tėvai nupirko dviratį. Su juo Vincas išmaišė ir miesto centrą, ir Kleboniškio mišką, kuriame aptiko daug įdomių vietų. Tarkime, nedidelį, maudynėms idealiai tinkantį ežeriuką. Baigęs mokslus ir įgijęs chemiko technologo specialybę, Vincas galėjo ištisas valandas kalbėti ne tik apie efektyvų technologinio proceso organizavimą ir kontrolę, gamybos procesų, žaliavų optimizavimą, produktų tobulinimo koordinavimą ar kūrybos procesą. Vyras domėjosi Lietuvos istorija, geografija, archeologija ir turizmu, todėl turėjo ką pasakyti bet kuria iš šių temų. Visgi labiausiai jį įtraukė turizmas. Vincas skersai ir išilgai išmaišė visą Lietuvą, dirbo gidu, o bendraminčius būrė į klubus.
„Kas toliau? Susipažinau su Kleboniškio miško eiguliu Stepu Kunicku. Pasiguodė jis man, kad žmonės eglutes iš miško neša. Kartą per Kūčias nuėjau pažiūrėti pats. Stoviu ir matau, kaip per dabartinį plentą eina miškas – žmonės su nukirstomis eglutėmis. Pasakiau eiguliui, kad vienas nieko nepadarysiu. Tada jau priklausiau Kauno turistų klubui, kuriame buvo nemažai jaunimo. Pamaniau: įtrauksiu turistus“, – pirmaisiais metais, anot V.Kavaliausko, gaudyti pažeidėjų leidosi 20 turistų savanorių. Tąkart į jų rankas pakliuvo kone 120 pažeidėjų. Dar po metų skaičiai buvo labai panašūs. Vėliau savanorių daugėjo, o žmonių, nelegaliai kertančių eglaites, mažėjo.
Savo rankomis tvarkydami mišką mokiniai jį dar labiau pamildavo ir pasijusdavo tikraisiais šeimininkais.
„Praėjus gal dešimčiai metų, mūsų buvo maždaug 70, o pagavome tik tris pažeidėjus. Atpratinome žmones vogti eglutes“, – vienu geru darbu miškui V. Kavaliauskas neapsiribojo.
Gamtosaugos entuziastai ėmė tvarkyti senas laužavietes, rengė stovyklavietes, rinko šiukšles. Žinia apie kauniečius pasklido po visą Lietuvą.
Įtraukė moksleivius
Uždarius sąvartyną pakeliui į Jonavą ir perkėlus jį į Lapes, pravažiuojantys lengvieji automobiliai ir vilkikai Kleboniškio mišką ėmė skandinti šiukšlėse. Negalėdamas susitaikyti su tokiu vaizdu, Vincas kreipėsi į tuometį Kauno miškų urėdijos direktorių. Netrukus buvo įkurta Kleboniškio girininkija, o Vincas tapo girininku.
Tada, anot jo, prasidėjo didieji darbai, prie kurių prisijungė ne tik turistų klubo nariai, bet ir Kauno mokyklų moksleiviai. Miškas buvo suskaidytas į teritorijas, kurias prižiūrėjo jaunieji ugdymo įstaigų auklėtiniai. Veikė dešimt eiguvų, kurių eiguliais išrinkti geriausi mokiniai. Eiguvos dirbo pagal iš anksto sudarytus planus, kuriuos kiekvieną rytą į mokyklas atveždavo pats Vincas. Mokiniai tvarkė aplinką, rūpinosi miško gyvūnais.
„Mokiniams išdalydavau pieštukų ir lapelių, kuriuose jie surašydavo atliktus darbus. Manau, toks jų įsitraukimas buvo labai svarbus. Savo rankomis tvarkydami mišką mokiniai jį dar labiau pamildavo ir pasijusdavo tikraisiais šeimininkais“, – ilgametis Kleboniškio miško globėjas V. Kavaliauskas neslėpė, kad jam sekėsi rasti bendrą kalbą su moksleiviais.
Tuo metu prasidėjo tikrasis miško atgimimas. Vinco sumanymu čia ėmė kilti poilsiavietės, kurių iki tol žmonės nebuvo matę. Atsirado laužaviečių, suolelių, pavėsinių, vietų šiukšlėms išmesti. Versdamas nuotraukas Vincas suskaičiavo kone devynias dešimtis jo ir moksleivių įrengtų poilsiaviečių, kurios netgi turėjo vardus. Tarkim, „Aidas“, „Baravykas“, „Šeškinė“.
„Dabar tose vietose tik liekanos. Per penkerius metus stovyklavietė supūva, reikia atnaujinti. Mes ne kartą tai darėme, tačiau reikia nuolat atnaujinti“, – V. Kavaliauskas neslėpė apmaudo, kad jo pradėti darbai tęsiami vangiai.
Sentimentai: V. Kavaliauskas iki šiol saugo lapelius, ant kurių mokiniai žymėjo nuveiktus darbus. Edgaro Cickevičiaus nuotr.
Lobio taip ir nerado
Anksčiau Vincas mišku galėjo vaikščioti užsimerkęs. Tiesa, to nedarė, užtai ne sykį vaikščiojo tamsoje. Girininkas žinojo, kur koks medis į dangų stiebiasi ir kokia duobė žemėje naujai iškasta.
„Pamenu, kartą vaikščiodamas mišku radau duobę, šakomis užmėtytą. Pagalvojau, kad kažkas čia ne taip“, – nuojauta girininko tąsyk neapgavo.
Pakėlęs šakas po jomis Vincas rado vyro lavoną. Po kurio laiko miškas jį nuvedė ir prie dar vieno nelaimėlio kūno. Rado Vincas ir savo paties pamestą kompasą, ir moterišką rankinę, kurią iš miško takeliais vaikščiojančios kaunietės išplėšė chuliganai.
„Ar neteko miške rasti lobio? Radau vietą, kur jis buvo užkastas, tik jau per vėlai“, – anot V. Kavaliausko, miške jis aptiko ir daugiau ženklų, kad čia būta lobio.
Antai, kartą po liepa jis pamatė įrėžtą strėlę. Atkreipęs dėmesį į jos rodomą kryptį, girininkas ėmė kasti žemę. Lobio nerado, tačiau aptiko stiklo duženų ir paslėptą kastuvą. Dar viena rodyklė girininkui padėjo atrasti dvi duobes, kuriose, tikėtina, buvo paslėpti ginklai. Apie jų buvimą miške leidžia įtarti ir kompasus trikdantis magnetinis kalnas. Vincas pasakojo, kad septintajame dešimtmetyje į šį kalną kopę turistai pastebėjo, kad keistai juda jų kompaso rodyklė. Taip, anot girininko, užfiksuota magnetinė anomalija, klaidinusi net 11°.
„Kaip yra dabar? Reikia patikrinti“, – visus smalsuolius V. Kavaliauskas ragino susirasti miško geometrinį vidurį ir išsitraukus kompasą dirstelėti, ką rodys jo rodyklė.
Iškamšos: namuose ant spintos girininkas saugo jam skirtus apdovanojimus. Edgaro Cickevičiaus nuotr.
Susikalbėjo su visais
Nors medžiodavo pats prezidentas Antanas Smetona, tarpukariu Kleboniškyje būdavo ramu, o štai atgavus nepriklausomybę, kažkur apie 1993–1996, viskas pasikeitė. Miške būdavo galima sutikti tuomečių Kauno nusikalstamo pasaulio veidų, vadinamųjų Kauno berniukų. Automobiliais jie atvykdavo į poilsiavietę, šašlykų išsikepdavo. Tikėtina, kad čia pat ir savo ginklus išbandydavo, nes išlikę kulkų suvarpytų medžių kamienų.
„Vėliau, kaip spėju, pajuto, kad jais domimasi ir daugiau čia nebesirinko“, – pasakojo V. Kavaliauskas, kalbą nesunkiai rasdavęs su visais miško lankytojais.
Jų būta įvairaus plauko – padykusių vaikų, pasiklydusių įsimylėjėlių, įkaušusių, ne vietoje laužavietes įrengusių kompanijų. Paklaustas, ar nesulaukė siūlymo užmerkti akis prieš nusižengimus ir sėsti prie vaišių stalo, girininkas neslėpė, kad taip viliotas ne sykį.
„Senasis eigulys po mišką ir dieną, ir naktį vaikščiojo, nes pamiškėje trobelėje vienas gyveno. Būdavo, išeina ryte, o vakare grįžta sotus. Nereikėjo jam net valgyklos. Aš tokiomis progomis nesinaudojau, nors galimybių tikrai buvo“, – šypsojosi vyras.
Iliustracija: visą gyvenimą Vincas praleido tarp žmonių ir medžių. Edgaro Cickevičiaus nuotr.
Dėkingas likimui
Čia pat išgirdome jo pasakojimą, kad seniau miške gyveno briedis, kurį girininkas ne sykį matė. Atėjęs į raistą ir gurkštelėjęs iš šaltinio trykštančio vandens, briedis atjaunėjo, o jo ragai sutvisko.
Po melioracijos senasis šaltinis dingo, o kartu ir raistas su briedžiu. Link naujojo šaltinio dabar veda platus takas, o žmonių, atsineštą tarą norinčių užpildyti jaunystės eliksyru, driekiasi gyvos eilės. Vieni ateina su vienu ar dviem buteliais, kiti čia čia atsivelka net karučius, o treti tiesiog geria iš čiaupo.
Nuolatiniai miško lankytojai žino, kad čia galima rasti tris požeminius šaltinius, kurių skoniai skirtingi. Vienas – švelnus tarsi šilkas, kitas – šiek tiek intensyvesnio skonio. Tik trečiasis dėl smėlio sulaukia mažiausiai pagyrų. Todėl prieš geriant vandenį būtina perkošti. Tam geriausiai tinka marlės skiautė.
„Šaltinio vandenį galima laikyti visą mėnesį ir jis nepažaliuos. Jei neragavote kavos, gamintos su su šiuo vandeniu, būtinai pabandykite“, – anot V. Kavaliausko, sveikatos centro specialistai šaltinį tyrė ne kartą ir užtikrino vandens kokybę.
Ją garantuoja ir girininkas, anksčiau išgėręs nemažai jaunystės eliksyro. Nors iš namų rečiau išeina, Vincas kupinas jėgų, o valandų dienoje jam ir šiandien nepakanka. Vyras daug rašo, skaito.
„Mane labai domina izoterika – anapusinis gyvenimas. Tikiu likimu“, – V. Kavaliauskas jam dėkojo už tai, kad anuomet jį atvedė į mišką.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Ąžuolynas turi naują gyventoją – meniškai pavaizduotą Raudonojoje knygoje saugomą vabalą22
Mažieji architektūros elementai pildo Kauno viešąsias erdves. Šį kartą meninis akcentas apsigyveno Ąžuolyne. Skulptūra kvies pažinti į Raudonąją knygą įrašytą šio parko gyventoją. ...
-
Rekordo link pastūmėjo skeptikas: ateities kartoms nubrėžiau ribą
Naujo rekordo siekiantį Lauryną motyvavo nepažįstamojo komentaras, esą baidare nuo Baltarusijos pasienio jis nepasieks Kauno. Skeptikui teko nusivilti. Moksleivis pasiekė Kauną ir 35 km viršijo savo paties lūkesčius. ...
-
S. Skvernelis: kauniečiams galime užtikrintai parodyti bendrų darbų rezultatus49
Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ Kauno skyrius pristatė komandos narius, kurie spalio 13 d. Seimo rinkimuose kandidatuoja Kauno vienmandatėse apygardose. ...
-
„Kauno diena“ pristato „Kauno detales“: gimtoji V. Adamkaus vieta ir Žaliakalnio istorijos4
„Kauno detalių“ video pasakojimai – „Kauno dienos“ portale! Vienas šio projekto tikslų – kad patys kauniečiai geriau pažintų ir dar labiau pamiltų savo miestą. Nes, kaip sako „Kauno detalių“ įkūr...
-
Išparduoti visi bilietai į J. Timberlake'o koncertą: gerbėjai svarsto vykti į kitas šalis25
Jau nuo antradienio startavo išankstinė bilietų prekyba į pasaulinės žvaigždės Justino Timberlake'o koncertą. Tokią išskirtinę galimybę gerbėjams dovanojo „Mastercard“, panašią privilegiją turėjo ir &bdq...
-
Kaunas laukia architektų idėjų: naujas pastatas, požeminė aikštelė prie Pilies, žalia erdvė virš jos27
Kauno miesto savivaldybė paskelbė architektūrinės idėjos konkursą, kviesdama projektuotojus prisidėti kuriant gyvesnį bei patrauklesnį senamiestį. Keliami 3 tikslai: dabartinę Kauno pilies aikštelę paversti žalia laisvalaikio oaze, po ja nu...
-
Istorinė diena: judriausioje šalies magistralėje oficialiai atidarytas naujas tiltas per Nerį4
Po beveik dvejus metus intensyviai vykusių A. Meškinio (Kleboniškio) tilto tvarkymo darbų, atidarytas vienas iš dviejų naujai pastatytų tiltų per Nerį Kaune. Antrojo vidurinio tilto statybos darbus planuojama užbaigti iki ši...
-
Pasaulinės širdies dienos proga – nemokami sveikatos patikrinimai: miesto pastatai nušvis raudonai2
Lietuvos širdies asociacija (LŠA), bendradarbiaudama su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninės Kauno klinikomis ir Kauno miesto visuomenės sveikatos biuru, rugsėjo 30-ąją kviečia visuomenę aktyviai dalyvauti specialioje, ...
-
VDU garbės daktaro regalijos bus įteiktos profesorei I. Pilvere2
Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune penktadienį garbės daktaro regalijos bus įteiktos buvusiai Latvijos gyvybės mokslų ir technologijų universiteto (LGMTU) rektorei Irinai Pilvere. ...
-
Teisėjų taryba vėl atidėjo V. Jegorovienės atleidimo klausimą7
Teisėjų taryba penktadienį dėl dokumentų trūkumo atidėjo Kauno apylinkės teismo teisėjos Vidos Jegorovienės atleidimo klausimą. ...