Dvasininkas pripažįsta – šiemet šv.Kalėdos išties kitokios dėl mus ir visą pasaulį ištikusios pandemijos, bet primena, kad, nepaisant aplinkybių, šventė yra vienas reikšmingiausių dalykų žmogaus gyvenime: šventė praskaidrina, leidžia pajusti gyvenimo prasmę, atsipūsti, pasidžiaugti kitais žmonėmis.

"Visi tie trūkumai, ypač, kuriuos patiriame šiemet, gali padaryti daugiau vietos Dievo atėjimui. Dievui, kuris yra ne abstrakcija, ne idėja, bet asmuo – Jėzus iš Nazareto", – akcentuoja Kauno arkivyskupijos ceremonijarijus kunigas A.Kazlauskas. Jis taip pat yra Kauno šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros vikaras, teologijos mokslų licenciatas, religijos mokslų magistras.

– Šv.Kalėdos: kasmet – tokios pat ar vis kitokios?

– Pastebiu, kad aš pats kasmet būnu truputėlį kitoks. Natūralu, kad būdamas kitoks ir aplinką priimu, suprantu, vertinu kitaip. Aš augu, bręstu ir natūralu, kad mano patirtis, išgyvenimai, mano sunkumai ar džiaugsmai savaip nupiešia tą laiką, kurį gyvenu – ir šventes, ir kasdienybę. Jau 26-erius metus tarnaudamas kunigu kasmet viską matau kitaip. Mąstydamas, ką palinkėti savo žmonėms, kaskart pradedu jausti ir girdėti kitokią idėją apie Kalėdas, ir ko anksčiau nepastebėdavau, pastebiu dabar. Kas anksčiau buvo labai reikšminga, šiandien tai tapo nebe taip svarbu. Natūraliai bręsdami mes keičiame ir požiūrį į kitą žmogų, į įvykius, į gyvenimą, taip pat – ir į šventes, Kalėdas.

Bet tai nėra paėdimo laikas. Tai bendravimo laikas, kai nežiūrimas televizorius, kai žmonės mato vienas kitą, pasišneka, pasidalija juokais ar išgyvenimais.

Natūralu, kad tas žvilgsnis į Kalėdas, patį Kalėdų įvykį daro ir pačią šventę kitokią, skirtingą. Žmogus, kuriam Kristus yra centras, pats svarbiausias gyvenime asmuo, Viešpaties užgimimą švęs visiškai kitaip nei tas, kuriam labai svarbu senasis Kalėdų šventimas – Saulės grįžimas, kuris nėra krikščionis ir Kristus jam visai nereikšmingas. Kai kurie žmones švenčia "Hollydays" – tiesiog metų užbaigimo šventes, kurios niekaip nesusijusios su Kristaus gimimu, bet jie turi kitą šios šventės prasmę. Ir natūralu, kad nuo mūsų tikėjimo, ideologijos, auklėjimo ir patirties, nuo daugybės dalykų priklauso, kaip šias šventes švęsime. Tikrai Lietuvoje ne visi švenčia Kristaus gimimą. Daugybė žmonių švenčia tiesiog, nes tai šventė.

– Bet ar tai blogai?

– Netgi vertinant antropologiškai, – šventė yra vienas reikšmingiausių dalykų žmogaus gyvenime: šventė praskaidrina gyvenimą, leidžia pajusti gyvenimo prasmę, atsipūsti, pasidžiaugti kitais žmonėmis, nes kitų žmonių buvimas per šventes – labai reikšmingas, vienatvėje švęsti neišeina. Šventė yra ne tik žmogiškas, bet ir dieviškas elementas. Žmonės iš prigimties yra linkę švęsti. Dabar, ačiū Dievui, karantinas sustabdė mus, ir daugybė žmonių nesijaus taip, kaip jausdavosi anksčiau, pavyzdžiui, prieš ekonomikos krizę. Sako, per visą adventą jau tiek tų švenčių buvo, kad pavargau, Kalėdos nebedžiugina. Žmogus, kuris šventė ne laiku, natūralu, kad šventei atėjus jau yra išsisėmęs. Kai kurie gal galvoja, kad per šventes pailsės. Ne, šventės neskirtos poilsiui, šventės yra skirtos švęsti. Šventė nuvargina, nes duoda tam tikros įtampos. Ir tas, kuris ilsisi, ir tas, kuris švenčia, yra du skirtingi žmonės.

Gilu: pasak kunigo Artūro, mylėti ne tik save, bet ir kitą, ir dar – mylėti labiau už save patį – tai didelė pamoka.

– Šv.Kalėdas šiemet išties švęsime kitaip dėl karantino suvaržymų. Gal tai proga mokytis švęsti kitaip, nei buvome įpratę?

– Manyčiau, kad kiekvienas įvykis ir tai, kas ištinka mus, yra visada naudinga. Krikščionys netgi turi Biblijos pažadą: viskas išeina į gera mylintiems Dievą. Netgi tie suvaržymai galėtų būti naudingi ir galėtų padėti pajusti kai ką svarbaus.

Prisimenu savo jaunystę, kai iš Kunigų seminarijos mus išsiuntė studijuoti į Romą. Ir mes, devyniolikmečiai ir dvidešimtmečiai seminaristai, atsiduriame Italijoje. Lietuvoje – Atgimimo laikas, striuka, mes – be pinigų, tad liekame Kalėdų švęsti Italijoje. Ir baisi patirtis: ant palmių – lemputės! O dar nėra pagrindinio atributo, kuris mums buvo labai svarbus – sniego! Tos pirmos Kalėdos be sniego buvo keistos, nesavos, bet dabar, kai per Kalėdas ir pas mus nebūna sniego, man pats smagiausias dalykas – aš prisimenu savo jaunystę ir Italiją. Nors daugumai mano draugų ir pažįstamų sniegas bei Kalėdos vis dar yra neatsiejami dalykai.

Tai, ką mes patiriame, visada yra prasminga ir naudinga. Aišku, tie dalykai mus keičia – juk nuo to ir pokalbį pradėjome. Popiežius Pranciškus sako, kad mes turėtume po pandemijos tapti geresni. O visai neseniai perskaičiau naujojo kardinolo, popiežiaus namų pamokslininko Raniero Cantalamessos atsakymą į klausimą, ar pandemija iš tiesų pakeis ką nors. Kardinolas sako: norėtųsi, kad pakeistų, norėtųsi, kad taptume geresni, bet manau, kad tiek daug, kiek galėtų, nepakeis. Žmogus yra toks – nepaima visko, kiek galėtų paimti. Ir R.Cantalamessa duoda pavyzdį: atrodo, kad XX a. patirtis – nacizmas ir komunizmas – turėjo įnešti mums tarsi antikūnių nuo tokių veiksmų, kuriuos nacizmas ir komunizmas rėmė, o dabar vėl atgimsta neonaciai, neokomunistai – mes nepasimokome, ko turėtume pasimokyti. Rodos, turėjo pasimokyti iš daugybės dalykų, kad ne pinigai, ne darbas svarbiausia, o gyvenimas, bet vargu, ar tas pamokas išmoksime. Čia gera pamoka mūsų nuolankumui: atrodo, kad mes viską pasiimsime, viską turėsime, viską nusipirksime, suvalgysime ir išgersime... Pasirodo, nepajėgiame! Neturime galios visko paimti, o iš esmės mums daug ir nereikia, nors gal atrodo, kad reikia labai daug.

– Vienas iš liūdnesnių dalykų per šias Kalėdas yra tai, kad negalėsime dalytis bendravimo džiaugsmu, kaip esame įpratę per šventes – sėsti prie vieno stalo su artimaisiais, giminėmis, draugais. Kalėdos sunkiai suvokiamos be to pasidalijimo džiaugsmu. Kaip tai išgyventi?

– Labai didelė paguoda, kad tai – vienų metų Kalėdų patirtis. Tikimės, kad kitąmet to nebus.

Koks esminis visų tų koronaviruso prevencinių priemonių momentas? Sėdėk namie, nesusitik, nebūk su kitais, nesisveikink, neapsikabink, nesibučiuok… Tas virusas taikosi į mūsų santykius, į mūsų buvimą kartu, į darbą kartu, į šventę kartu. O buvimas kartu ir bendravimas su kitu iš esmės – žmogiškiausias dalykas. Mes esame panašūs į Dievą tik bendraudami. Ir šitas koronavirusas kėsinasi būtent į tai, kas labiausiai žmogiška. Kažkada "Caritas" buvo paskelbęs ant autobusų stotelių šūkį Kalėdoms: "Geriau gatvė nei vienatvė." Šie metai ir yra vienatvės Kalėdos. Arba buvimas tik su šeima.

Laikykite kitus svarbesniais už save. Čia turbūt yra visa dieviškumo esmė

Aišku, tai yra iššūkis. Aišku, kai kurie nekreips dėmesio ir bandys slapčia apeiti tuos ribojimus, kuriuos įvedė mūsų Vyriausybė, norinti, kad saugotume save ir vieni kitus. Būti kartu ir negalėti būti kartus yra šių metų Kalėdų esminis dalykas. Žinoma, mes turėtume iš naujo išmokti vertinti galimybę būti kartu. Anksčiau būdavo nebent nenoras arba atstumai, kurie neleisdavo būti kartu. Anksčiau mes buvome laisvi, dabar mes esame tarsi įkalinti savo namuose. O kiek mes mokame bendrauti su savo šeima?

Ne kartą esu girdėjęs pašaipių pasisakymų apie italų šeimas: jos pietauja ir vakarieniauja tris valandas! Suprask, kokia tai nuobodybė! Suprask, kaip taip leidžia sau ilgai sėdėti prie stalo! Bet tai nėra paėdimo laikas. Tai bendravimo laikas, kai nežiūrimas televizorius, kai žmonės mato vienas kitą, pasišneka, pasidalija juokais ar išgyvenimais. Tai ir yra bendravimas. Mes, deja, šito nemokame.

Mane vis kviečia į tokius namus, į kuriuos mielai einu, nes nereikia bendrauti: ten pagrindinis svečias yra televizorius – didelis, per pusę sienos. Aš savo namuose televizoriaus neturiu, todėl man visai smagu žiūrėti, kas ten kur juda – aš nepratęs. Man patinka tuose namuose ir visada einu, kai kviečia. Bet iš tiesų tai – nuodas, kuris neleidžia mums būti kartu. Kokia nuobodybė vaikams sėdėti su tėvais prie stalo kartu! O jeigu dar su seneliais! Arba kokia nuobodybė vyrui sėdėti su žmona ar žmonai su vyru! Štai ir esminis klausimas: ar mes mokame švęsti kartu ir valgyti tą valgį, kuris mus pradžiugina prie stalo? Jeigu nemokėsime sėdėti prie stalo, tiesą pasakius, nemokėsime šeimose net gulėti lovose. Prie stalo mokomasi ir lytiškumo santykių, džiaugsmo būti kartu. Šiemet tos Kalėdos be pašalinių asmenų (pagaliau!) leis mums įvertinti, kad turime vienas kitą, kad galime būti kartu, kad tu esi artimiausias mano žmogus. Tai ir yra džiaugsmas. Šiemet mūsų šventei negalės trukdyti kiti, kurie irgi labai mieli, bet šiemet mes švęsime vieni, be jų.

Šventiškai: šiemet šv.Mišios su žmonėmis per šv.Kalėdas bažnyčiose nevyks, bet kunigas Artūras ragina namuose pakviesti artimuosius pasimelsti kartu.

– Artėjančių Kalėdų proga paprastai žmonės raginami padėti stokojantiems, aukoti vienišiems, aplankyti senelių namus ar vaikų globos įstaigas. Šiemet dėl pandemijos lankyti jų negalime. Ar neliks artimo meilės darbai nuošalyje, pamiršti?

– Kiekvienam iš mūsų reikėtų pamąstyti, kokią dovaną galiu duoti Kalėdų Kristui, jeigu esu katalikas arba krikščionis. Dar ikikrikščioniškais laikais Senajame Testamente yra užfiksuotas toks žmogiškumo momentas. Ten rašoma apie du pranašus, kurie savo kalbomis užnuodijo žemės gyventojų sąmonę. Pagaliau tie pranašai buvo nužudyti, jų kūnai gulėjo miesto aikštėje. O tada žmonės iškėlė šventę ir siuntinėjo vieni kitiems dovanas, nes pagaliau neliko tų, kurie vargino. Visos tos paramos akcijos irgi yra aliuzija į šventines dovanas. Esame įpratę dovanas dovanoti savo artimiausiems, bet krikščioniškame mentalitete dovanos yra skiriamos ir vargšams, tiems, kurie patys negali sau padėti. Tai turėtų tapti mūsų gyvenimo norma. Katalikų Bažnyčia to neturi, bet kai kurios religinės bendruomenės netgi atiduoda dešimtinę nuo savo pajamų ne savo, o kitų interesams. Net jeigu nepriklausau jokiai Bažnyčiai ar religinei bendruomenei, dalytis su stokojančiais turėtų būti gyvenimo dalis. Juk galime prisidėti prie įvairių visuomeninių bendruomenių ar akcijų, kurių metu surenkamos lėšos panaudojamos tikslingai. Pastebėti kitą – tai yra labai svarbu.

Kažkada buvau Sveikatos mokslų universiteto kapelionas ir prieš Kalėdas sugalvojau aplankyti visus kabinetus, palaiminti ten dirbančiuosius. Katalikų apeigose numatyta, kad kiekvienas palaiminimas prasideda Biblijos skaitymu. Skaičiau turbūt aštuonis kartus apaštalo Pauliaus laišką: skaičiau lietuvių kalba, skaičiau žmonėms, skaičiau garsiai, prašiau, kad kiti skaitytų, ir klausiau, bet neišgirdau reikšmingiausių žodžių: "Laikykite kitus svarbesniais už save." Čia turbūt yra visa dieviškumo esmė. Dievas rūpinasi labiau mumis nei savimi, ir mus laiko svarbesniais už save. Tame teiginyje telpa neišpasakytos gilybės: mylėti ne tik save, bet ir kitą, ir dar – mylėti labiau už save patį. Tai didelė pamoka.

– Bažnyčiose šv.Mišios su žmonėms nebus aukojamos, o Lietuvos vyskupai ragina jungtis bendros maldos per televiziją arba internetu. Šv.Mišios per televiziją tikriausiai ne tas pats, kaip pažiūrėti filmą "Vienas namuose". Kaip elgtis, kai negalime dalyvauti apeigose bažnyčioje?

– Transliacijos per televiziją yra vertingos, nes palaiko mano dvasią ir vienybę su bendruomene, kuri švenčia. Vienas svarbiausių dalykų yra būti Bažnyčia – iš graikiško termino "ecclesia", nuo žodžio "sušaukti". Bažnyčia – sušaukta, susirinkusi, esanti drauge Dievo šeimyna. Transliacija neatstoja buvimo kartu, bet tam tikromis aplinkybėmis mes ir privalome būti atskirai fizine prasme, kad paskui vėl galėtume susirinkti kartu. Galime šv.Mišias per televiziją ar internetu stebėti kaip kokį filmą, ir tokių tendencijų yra. Bet transliacija turi paliesti asmeniškai, kad būčiau su kitais kartu dvasiškai: turiu klausytis, įsigilinti, apmąstyti. Ar sėdėsi kojas pasikėlęs, ar stovėsi, ar klūpėsi – čia jau kitas dalykas. Bet ar aš išgyvenu tai, ką šv.Mišiose išgyvena visi kiti?

Šv.Anzelmo mokyklos, kurią ir aš baigiau Romoje, teologai pastebėjo, kad transliacijos yra mažiau vertingos už asmeninį pakvietimą melstis drauge "Tėve mūsų" vyrą ar žmoną arba visą šeimą. Arba tą, kuris kartu su manimi gyvena. Kai aš pakviečiu – ei, kartu sukalbėkime "Tėve mūsų" – yra daugiau už pasyvų transliacijos stebėjimą. Melsdamiesi kartu mes jau dalyvaujame veiksme, mes esame kartu – tai, kas ir yra Bažnyčia. Krikščionių mentalitete pirmoji Bažnyčia yra šeima arba namų Bažnyčia. Kaip namų Bažnyčios atstovas aš paprastai dalyvauju apeigose bažnyčioje, kad tą dvasią parneščiau į savo namų Bažnyčią. Namų Bažnyčia yra čia, kur mes gyvename. Ir čia, namuose, vykstanti malda yra tai, ką krikščionys gali geriausiai padaryti. Tik nepamirškime – tai yra tuo metu, kai negalime dėl subjektyvių ar objektyvių priežasčių būti tame sambūryje – šv.Mišiose.

– Istorijoje Kalėdų būta visokių: jos ateidavo ir per karus, ir į partizanų bunkerį, ir į tremtinių baraką ar kalėjimo kamerą, nes gimęs Jėzus atnešė Žemei šviesą ir viltį. Ko palinkėtumėte tiems, kurie galbūt nusivylę, nuliūdę ar net pikti dėl kitokių šiųmetinių Kalėdų švenčių?

– Krikščionys skelbia tą didelę žinią, kuri mums visiems iki galo yra nesuvokiama žmogiškąja prasme. Ta žinia – kad Dievas tapo žmogumi ir kad Dievas atėjo į visas mūsų tikroves. Jėzus gimė paprastų žmonių namuose. Paprastai sakome, kad tvarte, bet iš tikrųjų koks ten tvartas – juk mūsų proprotėviai lygiai taip pat gyveno lūšnelėse kartu su gyvuliais, o ką jau kalbėti apie žmones prieš 2 tūkst. metų. Karaliaus rūmuose gal gyvuliai kartu negyveno, bet paprastų žmonių miegamuosiuose tikrai buvo šilčiau nuo avyčių ar karvyčių teikiamos šilumos. Tas paprastas žmogaus gyvenimas, į kurį atėjo Dievas, nori pašventinti visa tai, kas yra paprasta, kas yra kuklu, kas yra su trūkumais, kas yra ne taip, kaip norėtume, kad būtų, ar įsivaizdavome, kaip turėtų būti. Mūsų gyvenimas ne toks, kokį mes matome per televizorių, reklamose ar gražiuose žurnaluose. Gyvenimas yra toks, koks yra, su visais trūkumais. Nežinau, ar kas gali pasakyti, kad jo gyvenimas – be trūkumų. O Dievas ir nori ateiti į mūsų gyvenimą su trūkumais. Ir ten, kur stinga, Dievas gali ką nors papildyti. O kur nieko nestinga, Dievas neturi vietos. Vienas baisiausių dalykų: Dievas negali ateiti į perpildytą širdį ar perpildytus namus. Tad visi tie trūkumai, ypač, kuriuos patiriame šiemet, gali padaryti daugiau vietos Dievo atėjimui. Dievui, kuris yra ne abstrakcija, ne idėja, bet asmuo – Jėzus iš Nazareto, kurio gimimo šventę Vakarai švenčia gruodžio 25-ąją, o Rytai – sausio 5-ąją.