Karo sūkuryje

Antrasis pasaulinis karas ir įvykusi sovietų, o vėliau nacių okupacija, smarkiai keitė Kauno veidą. Kauno miesto muziejaus Ekspozicijų ir parodų skyriaus vadovė Sigita Žemaitytė-Strazdė knygai rinko medžiagą apie antrąją XX a. pusę. Tai buvęs emociškai sunkus, nevienareikšmiškai vertinamų įvykių kupinas laikas.

Vienu iš kertinių šio laikotarpio įvykių Kaunui tapo sovietų armijos įžengimas į miestą 1940 m. Kartu su okupacija, į Kauną atėjo visai kita, svetima kultūra. „Modernus XX a. ketvirtojo dešimtmečio Kaunas formavosi vakarietiškos kultūros įtakoje, todėl kontrastas tarp kauniečių ir į miestą įžengusių sovietų karių buvo milžiniškas. Tiek istoriografijoje, tiek įvairiuose prisiminimuose yra fiksuojama, kaip iš kaunietiško konteksto išsiskyrė ne tik kariai ar karininkai, bet ir jų žmonos, vietoje elegantiškų skrybėlaičių ryšėjusios skareles ar dėvėjusios beformius drabužius“, – pasakoja pašnekovė.

Sovietinė okupacinė valdžia iškart skubėjo keisti Kauno veidą ir sovietizuoti viešąsias erdves. Todėl Laisvės alėja, svarbiausia tarpukario Kauno gatvė, nedelsiant pervardyta Stalino prospektu. Pakeisti ne tik gatvių ir aikščių pavadinimai. Pastatai, tiesiogine žodžio prasme, ėmė raudonuoti nuo įvairių sovietinių lozungų ir plakatų.

1941 m. birželį į Kauną įžengė ir ėmė jį kontroliuoti okupacinė Vokietijos kariuomenė. Per kelis mėnesius miesto gyvenimas dar kartą apsivertė. Išleisti nauji įsakymai privertė žydų kilmės miestiečius nuo šaligatvių persikelti ant važiuojamosios kelio dalies, išvijo juos iš parkų ir skverų, kad būtų kuo labiau apribotas žydų ir likusių miestiečių bendravimas.

Tam, kad būtų galima pamatyti ir nubausti prasižengėlį, kiekvienas žydų kilmės asmuo pažymėtas 8–10 cm skersmens geltonu Dovydo žvaigždės lopu krūtinės kairėje. Pirmuosius pogromus išgyvenusi Kauno žydų dalis perkelta į getą Vilijampolėje. Ši sunki Kauno istorijos atkarpa knygoje pateikiama viską iš šalies stebinčio berniuko Vinco akimis.

Anot S. Žemaitytės-Strazdės, tai buvo drastiškos kaitos laikas. Karas ir okupaciniai režimai retino gyventojų skaičių, keitė tautinę ir socialinę miesto sudėtį. Kartu keitėsi urbanistinis miesto veidas, taip ir neatstatyti liko kai kurie besitraukiančių kariuomenių sunaikinti statiniai, keitėsi gatvių pavadinimai, administracinis miesto suskirstymas. Nepaisant to, mieste buvo justi tarpukario dvasia subrendusių žmonių pasipriešinimo nuotaikos.

Transportas: per Kauno hidroelektrinės užtvanką tiesiamas geležinkelis. 1960 m. / S. Lukošiaus nuotr., saugoma Kauno miesto muziejaus fonduose

Neprarado laisvės troškimo

Laisvės troškimą kauniečiai aiškiai parodė 1956 m. per Vėlinių įvykius senosiose miesto kapinėse, dabartiniame Ramybės parke.

„Šie protestai buvo paskatinti kruvinų Vengrijos protestuotojų susidūrimų su sovietine kariuomene Budapešte, – pasakojo istorikė. – Tą dieną senosiose miesto kapinėse susirinkę kauniečiai giedojo giesmes, Lietuvos himną, degė žvakes, minioje buvo girdimi patriotiniai ir Vengrijos laisvės kovą palaikantys šūksniai, šmėžavo pačių pasigamintos nedidelės trispalvės.“

Kauno miestą į pasipriešinimo sovietiniam režimui istoriją įrašė ir 1972 m. gegužės 14 d. įvykęs Romo Kalantos susideginimas Miesto sode priešais Vykdomojo miesto komiteto langus. R. Kalantos susideginimas ir po jo kilę protestai – vadinamasis Kauno pavasaris – įrodė, kad Kaunas neprarado laisvės troškimo.

Daugiabučiai: daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalo dabartinėje Biržiškų gatvėje statyba. Kaunas. 1962 m. / S. Lukošiaus nuotr., saugoma Kauno miesto muziejaus fonduose

Statinys, pakeitęs Kauną

Pasak S. Žemaitytės-Strazdės, sovietmečiu reikšmingu įvykiu tapo ir Kauno hidroelektrinės atsiradimas 1959-aisiais. Šis milžiniškas statinys sukėlė didelių pokyčių mieste. Visų pirma, hidroelektrinė sustabdė pavasarinius potvynius, kurie apsemdavo miestą. Vienas didžiausių tokių pavasarinių potvynių miestą užtvindė 1946 m. ir tapo tikra tragedija. Tų metų kovo gale ledai Neryje, ties santaka su Nemunu, suformavo kamšatį. Tad galinga upių tėkmė užtvindė ne tik Senamiestį, bet ir Naujamiestį, Vilijampolę, Marvelę, Žemąją Fredą, žemutinę Eigulių dalį.

Tokie pasakojimai nepatenka į istorijos vadovėlius, tačiau jie yra svarbios detalės, leidžiančios geriau suprasti to meto kasdienybę.

Potvynio vanduo pasiekė Vienybės aikštę ir Karo muziejaus prieigas, atitekėjo net iki Vytauto prospekto. Tėkmė nešė pastatus, žmones ir gyvūnus, mieste sklido panika. Iki šiol tiksliai nežinoma, kiek žmonių pražudė potvynis, nes duomenys buvo įslaptinti sovietų valdžios.

„Atsiradusi hidroelektrinė leido išvengti kauniečiams iki tol daug nuostolių pridariusių potvynių. Kita vertus, statant šį statinį, iš dabartinės Kauno marių teritorijos buvo iškelti 35 kaimai, kurių gyventojai neteko savo namų, atsidūrusių marių dugne, – pastebėjo pašnekovė. – Dėl hidroelektrinės netgi pasikeitė keliavimas per Nemuną, nes toje vietoje buvo nutiestas kelias, geležinkelis ir atsirado galimybė upę kirsti. Dėl hidroelektrinės Kaunas tapo dar labiau industrializuotas. Kadangi hidroelektrinė užtikrino aprūpinimą elektra, mieste galėjo steigtis daugiau fabrikų ir gamyklų. Žinoma, būtina paminėti, kad pastatyta užtvanka lėmė ir gamtinius pokyčius – sutrikdė natūralų upės tekėjimą, žuvų keliavimą nerštaviečių link.“

Anot S. Žemaitytės-Strazdės, XX a. 7-asis dešimtmetis tapo sovietinės modernizacijos ir industrializacijos Kaune laikotarpiu. Miestas plėtėsi į kaimiškąsias vietoves, paversdamas jas pramoniniais rajonais. Pirmasis tokių rajonų, kur netoliese fabrikų dygo daugiabučių kvartalai, buvo Dainavos rajonas, pradėtas statyti 1963 m. Rajonas formuotas teritorijoje, kur anksčiau retais atstumais buvo išsidėsčiusios sodybos. Dabartinės Dainavos vietoje kaimų buvo daugiau nei septyni. Vienas jų taip ir vadinosi – Dainava.

Istorija: miestą, jo apylinkes ir miestiečių gyvenimo sąlygas pakeitusios Kauno hidroelektrinės statyba. 1959 m. / S. Lukošiaus nuotr., saugoma Kauno miesto muziejaus fonduose

Sovietmečio kasdienybė

Anot S. Žemaitytės-Strazdės, apie okupacinį laikotarpį sunku kalbėti pozityviai. Vis dėlto tuo laiku kauniečiai toliau gyveno savo gyvenimus ir užsiėmė kasdienėmis veiklomis. Tad skaitydami knygą, skaitytojai galės prisiminti arba įsivaizduoti, kaip atrodė Kauno kasdienybė sovietmečiu.

„Daliai kauniečių universalinė parduotuvė ,,Merkurijus“ ar kavinė „Pasaka“ su vitražiniais pasakų nameliais yra sentimentų keliantys objektai. Jaunuoliams jie gali atrodyti tikra egzotika, – pastebi pašnekovė. – Knygoje devintojo dešimtmečio pradžios Kaunas atskleidžiamas į miestą atvykusio berniuko Pauliaus akimis. Skaitytojas gali su Pauliumi vaikščioti po to laikotarpio miestą ir kartu su berniuku patirti tuometį Kauną. Paulius apsilanko populiariojoje „Pasakos“ kavinėje, pirmą kartą gyvenime paragauja ledų su razinomis prie Kauno zoologijos sodo, o vėliau lydi mamą apsipirkti į „Merkurijų“. Tokie pasakojimai nepatenka į istorijos vadovėlius, tačiau jie yra svarbios detalės, leidžiančios geriau suprasti to meto kasdienybę.“

Skyrius apie sovietmetį užbaigiamas pozityvia nata – 1988 m. Karo muziejaus sodelyje iškeliama Lietuvos vėliava. Šis veiksmas – tarsi šviesaus rytojaus kauniečiams pažadas. Knygos epilogas skaitytoją nukelia į 2022 m., kai Kaunas tapo Europos kultūros sostine.

Paskutiniame skyriuje aprašomi Laisvės alėja einantys Vytauto Didžiojo universiteto absolventai, kurie vėliau susėda kavinėje ir simboliškai pakelia bokalą. Jų vardai minimi ne veltui, nes tai aštuoni knygos bendraautoriai, kurie tikisi, kad jų parengta knyga skaitytojams padės daugiau sužinoti apie savo miestą.

1972 m. Mieste vyksta jaunimo demonstracijos

1974 m. „Tu ant aukšto kalno gyveni, supas tavo veidas vandeny, tu naktį ugnis uždegei savo kaitra, ankstų rytą tu jas tyliai gesini. Sakyki, kam atskyrei mus, ryto Nemune ramus ir per pusę aukštą kalną padalinai...“ – pusbalsiu dainavo per Ąžuolyno parką eidama Laimutė. Sesija baigėsi. Pagaliau išlaikytas paskutinis, tiek bemiegių naktų pareikalavęs šio semestro egzaminas. Šiandien ji ramia širdimi užvėrė Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto Cheminės technologijos fakulteto duris su mėlynoje studijų knygelėje įrašytu penketu. Sutrumpintai jos mokymo įstaiga vadinama KPI. Dabar laukia vasara ir praktika Panevėžio stiklo fabrike. Jos kursiokus traukiniai tuoj išvežios po įvairiausius plačiosios tėvynės miestus, kuriuose jie atliks savo praktikas. Metai iš metų per talkas Kazachstane, Kalnų Altajuje, Jakutijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje ir Vengrijoje skamba lietuviškos studentų dainos. Visoje Sovietų Sąjungoje vasaromis iš universitetų studentų yra sudaromi vadinamieji Studentų statybų būriai, todėl ne viename Lietuvos kolūkyje ir mieste yra pastatų, ant kurių užrašyta „Statė KPI studentai“. Pabaigus antrąjį kursą Laimutei taip pat teko tokiose statybose dirbti visą vasarą: gyventi palapinėje, tampyti plytas ir lentas į naujai kylančią fermą, o po darbų vakaroti su naujaisiais pažįstamais ir draugais. Tačiau šiandien daiktų krautis dar nereikia. Šiandien ji gerai nusiteikusi žingsniuoja iš studentų miestelio į Laisvės alėją. „Tulpės“ kavinėje jos jau turi laukti draugės.

Studentų miestelis dar pilnas gyvybės, tačiau po kelių dienų visi išsivažinės po tėviškes, praktikos vietas, stovyklas. Tuščios liks ne tik auditorijos, bet ir studentų bendrabučiai. O šį vakarą dar šurmuliuos kompanijos naujojoje, tik prieš metus atidarytoje kavinėje „Kolegos“. Dieną čia susirenkama pavalgyti, o kai kuriais vakarais groja gyva muzika, todėl galima smagiai pasišokti.

Eidama Ąžuolyno parku studentė matė daugybę žmonių. Nesunkiai buvo galima suprasti, kad mokslo metai baigėsi ne jai vienai. Prie kažkurio suolelio susirinkusi grupelė jaunuolių gitaros pritariami traukė KPI himną: „Ten, kur Laisvės vidury stovi rūmai KPI, o studentų būriai sukinėjasi. Ten už soboro aukštai kabo vyno buteliai, o studentų būriai sukinėjasi. Daužkim, daužkim bokalus, drąsą žadina alus, o studentų būriai sukinėjasi...“ Norėjosi dainai pritarti, nes nuotaika išties buvo puiki.

Žmonių dar pagausėjo priėjus Lietuvos valstybinio kūno kultūros instituto rūmus. Čia mokosi kokie 800 būsimų fizinio lavinimo specialistų. Be KPI, mieste dar yra Kauno medicinos institutas, kuriame mokosi trys tūkstančiai studentų, Lietuvos veterinarijos akademija, turinti apie du tūkstančius jaunuolių, ir Lietuvos žemės ūkio akademija Noreikiškėse, kurioje mokosi šeši tūkstančiai mokslo siekiančių žmonių. Be jokios abejonės, didžiausia inžinierių kalvė ir viso miesto studentų gyvenimas sukasi apie Kauno politechnikos institutą. Jame ir studentų apie 15 tūkstančių, ir pastatų daugiausia visame mieste, taip pat įkurtas naujas modernus miestelis, o ir visuomeninės veiklos barai plačiausi. Per penkerius studijų metus, jei nori, gali tapti kokios nors sporto šakos komandos nariu, gali jungtis prie liaudies dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“, pučiamųjų orkestro „Politechnika“, choro „Jaunystė“, akademinio vyrų choro, pramoginių šokių kolektyvo „Viesulas“, turistų ar dramos būrelių. Žinoma, labiausiai skatinama priklausyti komjaunimui, tačiau čia taip pat susitelkęs ir roko muzikos grupių židinys. Dar 1967 m. susikūrė tokios grupės kaip „Kertukai“ ir „Aitvarai“. Laimutė yra girdėjusi, kad dar iki jos studijų laikų, gal kokiais 1970 m., KPI Automatikos fakulteto popklubas suorganizavo bene pirmąjį Kaune roko festivalį „Seišenas“ studentų miestelio kavinėje „Saulutė“.

Šaltinis: „Kaunas: pasakojimai apie miestą ir jo žmones“, Giedrė Milerytė-Japertienė, Laima Bucevičiūtė, Simonas Jazavita, Gediminas Kasparavičius, Lina Mikalkėnaitė, Inga Puidokienė, Rokas Sinkevičius, Sigita Žemaitytė-Strazdė. Kauno miesto muziejus, Kaunas, 2022