„Žalgirio mūšis“: puikiai žinomas, bet visai kitoks

Galerijoje "Balta" šiuo metu veikia istorinė, Žalgirio mūšį reflektuojanti paroda – Dariaus Bulanavičiaus "Gelažiniai vyrukai".

Galerijoje "Balta" šiuo metu veikia istorinė, Žalgirio mūšį reflektuojanti paroda – Dariaus Bulanavičiaus "Gelažiniai vyrukai".

Humoras ir žaismė

Oriu, reikšmingu veidu eiti į šią parodą nederėtų: vien pavadinimas "Gelažiniai vyrukai"sufleruoja, kad be istorinių refleksijų, joje nemažai humoro ir žaismės. Tiesą sakant, ji ir yra toji grandis, jungianti darbus: tapybą, grafiką, piešimą, instaliacijas – visa tai profesionaliai įvaldęs D.Bulanavičius pateikia vientisą parodos koncepciją.

Tačiau istorinė tema šiuolaikinėje dailėje – bene viena slidžiausių, kurios, neslėpkim, dažnai imasi dailės grafomanai, nes už jos galima savotiškai pasislėpti: na, kaipgi imsi ir kritikuosi, tarkim, didingą Mindaugo portretą ar kokią "Žalgirio" mūšio sceną, tuomet tapsi mažų mažiausiai "nieko nėra šventa" asmeniu, patriotinių jausmų juoduliu ir pan.

Kita vertus, profesionalai šios temos tarsi sąmoningai vengia: joje sunku atsiskleisti ir būti šiuolaikišku, ji ypač užvaldyta stereotipų. Tai kas gi lieka, jei istorija ypač traukia, dar nuo vaikystėje matytų iliustracijų su riteriais, šarvais, herbais, jei su didžiausiu smalsumu perskaityta galybė istorinių knygų?

"Humoras ir žaismė", – atsakytų D.Bulanavičiaus parodoje apsilankęs žiūrovas, reikėtų tik pridurti, kad tai ne kokie pigūs pajuokavimai, o išties elegantiškas, intelektualus humoras ir kūrybinė žaismė.

Atidėta kūryba

Tik štai – jei dailininko pavardė kažkur ir girdėta, jo parodoje nė vienas mūsų iki šiol nėra buvęs. Šia pavardę tikrai žino ne vienas baikeris, nes D.Bulanavičius bene kasmet jiems sukuria šventės "Bike Show Millennium" ženklą, kuris įgauna ne tik plakato ar kokį kitą reklamos veidą, bet yra išleidžiamas kaip kolekcinis ženkliukas, dėl kurio ne vienas baikeris į šventę atvažiuoja ir iš tolimiausios užsienio šalies.

D.Bulanavičius yra ir ne vienos knygelės vaikams autorius, o, pvz., "Žalgirio mūšis" – dar ir žaidimas su išsikarpomais riteriais. Tiesa, įvairūs leidiniai su dailininko piešiniais išleisti jau senokai. Kodėl? Nes ilgus metus D.Bulanavičius dirbo dizainerio darbą, asmeninę kūrybą vis nustumdamas "į kada nors, vėliau", beje, labiausiai dėl to, jog savo ambicijų nėra sureikšminęs ir į kūrybą žvelgia paprastai, natūraliai.

Tas "kada nors, vėliau", regis, vienąkart atėjo, bet ne visai. Iš pirmo žvilgsnio, kad ir nustumta kūryba, menininkui visuomet bus esminė, jo būties atrama, ji visada bus (egzistuos), jei ne materialioje, tai dvasinėje plotmėje, tačiau šiuokart net ir kaskart įgaudama (pirmieji parodos darbai sukurti dar 2005 m.) materialų pavidalą, t. y. nutapytas, nupieštas, atspaustas darbas papuošdavo namų interjerą. Ir galima sakyti, kad tik prispaustas galerijos "Balta" savininkės Jolantos Šmidtienės dailininkas pagaliau išėjo į dienos šviesą.

Naujieji istoriniai šaltiniai

"Gelažiniai vyrukai" – paroda, kurią įkvėpė niekam nežinomos "Das Šmeterlingo" kronikos.

Stabtelėkime prie darbo "Kepurė", kurį visai galima pavadinti tekstilės kūriniu: iš geležies (metalinių žiedelių), laikantis autentiškų reikalavimų, nunerta/sunerta kepurė karžygiui, tačiau ką apie ją rašo minėtoji "Das Šmeterlingo" kronika: "Gilioj senovėj karžygiai labai vogdavo ir plėšdavo, o paprasti žmogeliai ant jų labai šaukdavo. Dažniausiai sakydavo: "Vagie, kepurė dega!" Tad tie karžygiai staigiai mesdavo visus galvos apdangalus bei pavogtus turtus ir likdavo nieko nepešę. Vėliau įsigudrino ir pradėjo gamintis gelažines kepures, kad liepsnų nebijotų. Kadangi karžygiai nebuvo tuo metu labai išsilavinę, tai nesuprato, kad čia tik toks posakis. Kelių šimtų metų reikėjo, kol tą suprato ir vėl skryblius užsidėjo."

Beje, prie daugelio kūrinių yra ištraukos iš "Das Šmeterlingo" kronikos, kurios, reikia pripažinti, kelia sumišimą: rimtu veidu imi skaityti istorinį tekstą, tačiau vis neapleidžia mintis, kad kažkas lyg ir ne taip, jautiesi prigautas ir mėgini išsiaiškinti, ar nuojauta teisinga.

Rimtas veidas ištįsta, kai pamatai šalia bekrizenantį autorių: taip, kronika yra jo išmonė, tiksliau – interpretacija (D.Bulanavičiaus domėjimosi istorija nepavadinsi aistra, greičiau – profesionaliu žinių kaupimu). O kas gali paneigti, kad kitos užrašytos kronikos nėra interpretacijos jau vien dėl to, kad užrašiusysis buvo vienoje ar kitoje barikadų pusėje, t. y. subjektyvus, šališkas?

Susipažinus su įvairiais šaltiniais, galima mėginti interpretuoti pačiam, paveikiausia – kai tai daroma su humoru, nes ar ne piktas įsikibimas vienos tiesos (kuri, beje, ir absoliučiai neįmanoma) labiausiai atgrasina? Todėl visai nestebino vienos parodoje apsilankiusios pedagogės patikinimas, kad ji šią parodą rekomenduos vaikams kaip nenuobodžią ir itin patrauklią. Tik ir vėl norisi priminti, kad jokių pigių pokštų joje nėra: kiekvienas kūrinys pajėgus egzistuoti savarankiškai, maitinamas vien individualaus konteksto ir istorinio išprusimo, buvo net suabejojusiųjų, kad, tarkim, eksponuojami šarvai įspūdingai instaliacijai "Kaliausė" yra pasiskolinti iš muziejaus. Jie, kaip ir minėtoji "Kepurė"ar "Vielkovšystkių lobis" yra kruopštus ir atsakingas menininko darbas.

Apžiūrėjus istorinę, įvairių dailės technikų turtingą parodą "Gelažiniai vyrukai", prisimeni seniai žinomą išmintį, kad rimtu veidu padaromi/pasakomi kvailiausi dalykai, o humoras turbūt labiau nei įmantriausi šarvai papuoštų riterį.


Kas? D.Bulanavičiaus kūrinių paroda "Gelažiniai vyrukai".
Kur? galerijoje "Balta" Kaune.
Kada? veikia iki rugpjūčio 11 d.


Šiame straipsnyje: žalgirio mūšisparodakūryba

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių