Pasinėrus į kino festivalį, aplink viskas ima rodytis kaip kinas. Kažkada Kaune rengiamas Kauno kino festivalis turėjo puikų festivalinį / reklaminį šūkį: „Kaune kaip kine“. Gaila, kad savo veidą turėjęs festivalis išnyko ir dabar Kauno sinefilus gelbėja tik vilniečiai. Juk kino festivalis – proga pamatyti nekomercinį, eksperimentinį, t. y. kiek kitokį, kiną, kuriame sufokusuojamas žvilgsnis ne į jaunas gražuoles aktores ar išskirtinį gyvenimą, o į žmones, kurie yra tarp mūsų, net į mus pačius ir į mūsų kasdienius gyvenimus.

Praėjus kino festivaliui „Scanorama“, norisi pasidžiaugti – šįmet ji neįtikėtinai gera, nes dar atmintyje neišsitrynė, kai, regis, prieš trejus ketverius metus, lankant kino festivalių filmus, neretai tekdavo nusivilti – filmai būdavo tiesiog prėski: ne patys blogiausi, bet ir tokie, kad, jų nepamačius, nieko neprarandi, o galbūt ir nuveiki kažką reikalingesnio. Buvo akivaizdu, kad filmų kūrėjai alksta gerų scenarijų, mėgina kažką kurti tarsi iš nieko, deja, apie nieką – nei jaudulio, nei maišto, nei kūrybiškumo ar aistros.

Ne tik besidomintys literatūra puikiai žino poetą Antaną A. Jonyną – eilėraščio „Ant kalėdinės eglutės“, dainuojamus legendinio „Kardiofono“, žodžius dažnas galėtų pratęsti iš atminties, nebent būtų naujiena, kad jų autorius ir yra garsus poetas A. A. Jonynas – Nacionalinės premijos laureatas, pelnęs daugybę apdovanojimų, o šįmet – ir Baltijos Asamblėjos literatūros premiją.

Prieš gerą dešimtmetį teko rašyti apie Rolando Kazlo tuomet premjerinį spektaklį „Palata“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kuris iki šiol rodomas ir noriai žiūrovų lankomas. Tąsyk ne vienas į spektaklį atėjo lydimas R. Kazlo humoristinio šleifo garsumo, nes ne vienus metus televizijos ekrane matytas aktorius – puikus humoristas – turėjo didžiulį gerbėjų ratą, kuris minimame spektaklyje kiek pakišo koją – žmonės juokėsi vien R. Kazlą pamatę, nors spektaklis – anaiptol nehumoristinis.