Šiemet „Namas“ pakvietė į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo oranžeriją, kurioje įsikūrė teatro kūrėjai, paskatinę šią vietą patirti visiškai neįprastai – naktį, aplink „vaidinant“ egzotiniams augalams, pasakojantiems savas istorijas, kurias išgirdus norisi patiems įsitraukti.

Ne stebėti, o dalyvauti

Festivalis „Namas“, kurį organizuoja Renata Bartusevičiūtė ir Paulina Pranciška Nešukaitytė-Skripkė, unikalus tuo, kad tai yra imersyvaus ir įvietinto teatro krypties festivalis. Tokie teatro pastatymai paprastai vyksta ne įprastoje teatro erdvėje, o apleistuose ar visuomeninės paskirties, unikalią istoriją turinčiuose pastatuose, kur profesionalūs teatro kūrėjai kuria vienetinius pasirodymus, į veiksmą įtraukiančius publiką. Susilieja teatro kuriamas pasaulis, pastato, vietovės istorija ir žiūrovų tapatybės.

Čia nėra apibrėžtos scenos ir žiūrovų salės, aprangos kodo ar išankstinio pasiruošimo, galima (ir tai net skatinama) būti visiškai savimi, liesti erdvėje esančius objektus, bendrauti, vaikščioti, laisvai stebėti tai, ką labiausiai norisi, ir kurti savo asmeninį pasakojimą.

Ankstesniais metais festivalis „Namas“ vyko buvusiame dailininkų Tarabildų name V. Putvinskio gatvėje, V. Bacevičiaus šimtametėje mokykloje, Panemunės bendruomenės centre, Kauno tvirtovės V forte. Būdama ištikima festivalio lankytoja, jame dalyvauju nuo pirmojo, labai džiaugiuosi, kad jis vyksta vėl, ir, atrodo, bus rengiamas ir ateityje. Šis projektas žavi tuo, kad kiekvieną spektaklį lydi paslapties pojūtis, nes iš anksto nežinai, ką teks pamatyti ir išgyventi, o galutinis rezultatas priklauso ir nuo publikos įsitraukimo. Be galo įdomu tyrinėti ir paties teatro galimybes ten, kur, iš pirmo žvilgsnio, jį įveiklinti yra sunku ar net neįmanoma. Ir tai, kokių lūkesčių vedami einame į teatro pasirodymus.

Kiekvienas namas turi savo istoriją, kurią galima perskaityti ar išgirsti iš jo gyventojų lūpų, tačiau šiais atvejais su ja susipažinsime iš dalies ir iš vienareikšmės perspektyvos. Tuo tarpu teatras, tapdamas tarpininku tarp erdvės, jos praeities ir šių dienų žmogaus, leidžia sužinoti kur kas daugiau ir plačiau. Jis vietą prakalbina ne vien žodžiu, bet ir garsų, vaizdų, judesių, emocijų, pojūčių kalba. Taip kuriamas tikrumo pojūtis, nes, patys dalyvaudami įvykiuose, juos suvokiame kaip pačius teisingiausius.

Energija: Ž. Vingelio įvietintas spektaklis „Įsibrovimas“ virto tikru vizualinio teatro nuotykiu. / Eitvydo Kinaičio nuotr.

Susidraugauti su augalais

Neseniai 100-metį paminėjusio VDU Botanikos sodo ir teatro jungtis virto dar kitokiu nuotykiu. Čia auga augalai, ir ne bet kokie, o egzotiniai – didžiulės palmės, žmogaus ūgio kaktusai, citrinas nokinantys citrinmedžiai ir daugybė kitų virš 1 000 rūšių įspūdingų lietuviškoje gamtoje neaptinkamų augalų, kuriuos realybėje galime pamatyti nuvykę į šiltuosius kraštus.

Paprastai juos regime tik televizijos ekranuose. Ir štai, atklydus iš darganoto, rusvai gelsvo rudeninio Kauno peizažo, buvo galima peršokti į visiškai kitą – šiltą ir drėgną – žaliuojantį tropikų miškų pasaulį ir, svarbiausia, susidraugauti su jo gyventojais. Tai turbūt ir yra svarbiausia patirtis, kurias festivalis „Namas Nr. 5“ pasiūlė trijose premjerose.

„Namas Nr. 5“ įrodė, kad imersyvus teatras efektyvus ne tik apleistuose ar istoriją menančiuose pastatuose, bet ir ten, kur pilna gyvybės ir dabarties laiko.

Interaktyvus vaikams skirtas spektaklis „Slaptos sodo istorijos“ oranžerijos augalų kolekciją, didžiausią Lietuvoje, pakvietė išvysti dienos šviesoje, kai paprastai ir gali čia lankytis sodo lankytojai. Vis dėlto tai nebuvo įprasta ekskursija. Spektaklio sumanytojai ir jame patys vaidinantys Justas Tertelis ir Raimondas Klezys vaikams ir tėvams pasiūlė įsijausti į augalų tyrėjų vaidmenis.

Pradžioje pakvietę visus susėsti ratu ir pakalbėti apie augalų pavadinimų kilmę, kitas botanikos įdomybes ir įkvėpę motyvaciją ieškoti, pasiūlė pasivaikščioti po oranžeriją ir joje surasti augalų, kurie prasideda tokia pat raide kaip ir mūsų vardai. Spektaklyje jungiasi kūrėjų valdomas pasakojimas ir laisvas interaktyvus veiksmas, tad jis vaikus sudomina, įtraukia ir paskatina megztis gilesniam santykiui su augalais, kurie čia virsta tokiomis pačiomis asmenybėmis kaip ir mes.

Subtilu: K. Zajausko spektaklis „Narcizas“ – tarp sapno ir vizijos, savojo grožio ieškojimo ir atradimo. / Eitvydo Kinaičio nuotr.

Atgijęs distopinis sapnas

Imersyvaus teatro pasirodymams būdinga ekskursijos forma, kai žiūrovai keliauja po pasirodymui paruoštas patalpas laisvai arba lydimi aktorių. Galima apkeliauti greičiau viską ratu ir sugrįžti ten, kur labiausiai norisi, arba užsibūti vienoje kurioje pasiūlytos kelionės stotelėje. Tokią „klasikinę“ imersyvaus teatro struktūrą išlaikė režisieriaus Karolio Zajausko kurtas spektaklis „Narcizas“. Žiūrovai galėjo vaikščioti po visas oranžerijos erdves, stabteldami kiekvienoje jų, kur aktoriai buvo paruošę savus originalius pasirodymus, kuriuos jungdami vaizduotėje, it kadrus kine, kūrėme spektaklio istoriją.

Tai itin kinematografiškas spektaklis, kuris paskatino išvysti atgijusius filmų fragmentus, atklydusius iš Davido Lyncho siurrealistinio kino pasaulio ir distopinių filmų.

Oranžerija ėmė virsti kosminiu laivu, kuriame, regis, skrendame mes, po Žemę ištikusios technologinio progreso paskatintos katastrofos išlikę tikri žmonės ir aplink mus esantys augalai. Spektaklis paskatino išvysti ateities viziją, kas mūsų laukia, jei būsime akli vartotojai ir nesaugosime nei savęs, nei gamtos, ir įvertinti tai, ką vis dar turime. K. Zajauskas atsispyrė nuo Narcizo mito, tad čia skleidėsi grožis – žmogaus, gamtos, buvo galima daug kuo nuoširdžiai žavėtis, tačiau kartu pajusti ir viso to trapumą. „Narcizo“ kūrybinė komanda daug padirbėjo ir sukūrė nepamirštamą stiprią patirtį.

Atsivėrimas: „Slaptų sodo istorijų“ autoriai suteikė galimybę vaikams pažinti ne tik augalus, bet ir pačius save. / Eitvydo Kinaičio nuotr.

Išvysti tai, kas nematoma

Dar vieną vėlų savaitgalio vakarą praleisti naktiniame Botanikos sode pasiūlė vienas įdomiausių ir originaliausių šiuolaikinių šalies teatrų – „Kosmos Theatre“, kuriame susijungia scenos menai, mokslas ir technologijos.

Vienas iš teatro įkūrėjų režisierius Žilvinas Vingelis pristatė spektaklį „Įsibrovimas“. Jis išsiskyrė tuo, kad žiūrovai buvo pakviesti ilgėliau pabūti vienoje patalpoje ir labiau susipažinti su joje augančiais augalais. Kaip ir sufleruoja pavadinimas, iš tiesų teko pasijusti įsibrovėliu, tamsoje užklydusiu į naktinį oranžerijos gyvenimą, kurio paprastai nepamatysime.

Žiūrovus pasitiko menamas augalų prižiūrėtojas ir tyrinėtojas, kuris pakvietė pasivaikščioti ir pamatyti tai, kas kitu metu nematoma. Vaidinime augalai prabilo (įgarsinti aktorių), tad buvo galima klausytis jų dialogų arba tiesiog panirti į prieš akis atsivėrusį naktinį tropinių augalų pasaulį, kupiną paslapties ir grožio, kuriuos sustiprino apšvietimas ir kiti audiovizualiniai sprendimai.

Pasirodymo metu galbūt norėjosi įsibrauti ir į kitas oranžerijos patalpas, daugiau veiksmo, tačiau buvo suteikta unikali proga tiesiog pabūti su augalais, neskubant, neprabėgant, o sustojant ir įsižiūrint, giliau pajaučiant pačią vietą.

Eksperimentinio pobūdžio pasirodymus vertinti yra keblu, nes kriterijai, kuriuos galima taikyti įprastoje teatro erdvėje vykstančioms premjeroms, nebetenka savo reikšmės.

Visi trys spektakliai kurti specialiai šiai erdvei, prisitaikant prie sodo taisyklių ir saugant augalus. Tai galbūt kiek apribojo kai kuriuos kūrybinius sumanymus. Teatro priemonėmis prakalbinti augalus nebuvo taip paprasta ir dialogas mezgėsi skirtingai kiekviename spektaklyje, kur vieni kūrybiniai sprendimai atrodė menkiau pasiteisinę, kiti – labiau. Vis dėlto kiekvienas žiūrovas kiekvieną situaciją priėmė savaip, tad tiksliai ir objektyviai neišmatuosime potyrių vertės.

Jeigu vienu iš vertinimo kriterijų pasirinktume festivalio organizatorių išsakytą tikslą „atkreipti dėmesį į itin aktualius gamtosaugos klausimus“, tai tikrai pavyko pasiekti. Oranžerijoje augantys augalai tapo draugais, kurių imi pasiilgti, o ir kitomis akimis apskritai norisi žvelgti į augmeniją.

„Namas Nr. 5“ įrodė, kad imersyvus teatras efektyvus ne tik apleistuose ar istoriją menančiuose pastatuose, bet ir ten, kur pilna gyvybės ir dabarties laiko. Festivalį kaskart lydi laikinumo pojūtis, kylantis tiek iš santykio su pačiomis specifinėmis erdvėmis, tiek paties šio projekto laikinumo, – renginiai vyksta vieną ir labai trumpą laiko tarpą. Šiemet, trapių egzotinių augalų apsuptyje ir prieš akis regint klimato kaitą ir žmonijos naikinimąsi, laikinumą buvo galima pajusti dar stipriau.