Įkvėpimas ieškojimams

Dramos teatro durys užrakintos. Dieną čia nesigirdi spektaklius repetuojančių aktorių klegesio, režisierių nurodymų, o vakarais visiškai tylu ir tamsu. Prie įėjimo nesibūriuoja pasimatymus prieš spektaklį paskyrę žiūrovai, prie kasos nesidriekia bilietų norinčių įsigyti eilės.

"Gyvename viltingai ir kūrybingai. Tokios nestandartinės situacijos išprovokuoja priimti naujus iššūkius, pasinaudoti naujomis galimybėmis. Nebijome klysti. Norime palaikyti ryšį su žiūrovu, nors šiek tiek paskleisti teatro dvasią, specifinį, paslaptingą teatro aromatą", – optimistiškai į situaciją dėl koronaviruso pandemijos paskelbto karantino žvelgia teatro direktorius E.Stancikas.

Teatras nebuvo techniškai pasirengęs tam, ko ieško dabar, – virtualiojo ryšio su žiūrovu. Filmuotas spektaklis niekaip nesuteiks to, ką žiūrovas, aktorius patiria vykstant spektakliui gyvai. Talentingų aktorių persikūnijimas į personažą, sukurta atmosfera, dekoracijos, kostiumai, jausmas, kad tai, kas kalbama scenoje, skirta tik tau vienam. Jokios buities, na, gal tik puodelis kavos spektaklio pertraukėlės metu, ir vėl pasineri į kerintį teatro stebuklą.

"Klysta tik tie, kurie kažką daro, o ne tie, kurie nieko nedaro, nors aš mėgstu tokį posakį, kad klysta iš esmės vien dėl to, kad nieko nedaro", –  apie ieškojimus, kaip bendrauti su žiūrovais, kalba E.Stancikas.

Savotiškame išbandymų ir ieškojimų etape Kauno dramos teatras jau gyveno, kai vyko rekonstrukcija. Šis etapas truko dvylika metų. Tiek laiko teatras ieškojo naujų erdvių, formų, kaip tęsti darbą, neprarasti žiūrovo, stebinti jį naujais atradimais. Kūrybingai išnaudotas rekonstrukcijos laikotarpis neliko nepastebėtas ir šalies režisierių, kurie, išvydę Kauno dramos teatro atrastas naujas erdves, tik čia, o ne kažkur kitur matė galimybę realizuoti jų norimų statyti spektaklių vizijas.

"Praėjo daugiau nei mėnuo nuo karantino paskelbimo ir bandome atsirinkti tai, kas žiūrovui įdomu ir naudinga, nes mums atrodo svarbu viena, o žiūrovui gal šiuo metu visai įdomiau kas kita. Gali būti, kad dėl to sumažės virtualiojo bendravimo su žiūrovu, tačiau geriau mažiau, bet kad būtų kokybiška", – apie ieškojimus, kaip teatrą kelti į virtualiąją erdvę, pasakoja Kauno dramos teatro vadovas.

Virtualusis repertuaras

Karantinui prasidėjus teatro bagažas buvo nemažas, nes spektaklius įrašinėjo septynerius metus, tad turėjo ką pasiūlyti, o dabar pasiūla jau labai didelė ir reikia atsirinkti. Yra beveik visų spektaklių darbiniai įrašai. Kai kurie buvo filmuoti ir keliomis kameromis, tad tie įrašai, žinoma, geresni. Teatro interneto puslapyje ir iki šiol buvo spektaklių, kurių jau nėra repertuare, įrašų, kad žiūrovas turėtų galimybę juos bet kada pamatyti.

"Tai nebus gyvo spektaklio dvasia. Bet geriau, jei, baigęs savo gyvenimą scenoje, tačiau dar gyvenantis mūsų atmintyje, spektaklis atgims nors ir tokiu variantu. Juk, stebėdamas spektaklį internete, gali atgaminti potyrius, kuriuos patyrei būdamas realiame teatre", – tiki E.Stancikas.

Šiandienos teatro ieškojimai kiek kitokie – ne archyvinio, o šiandienos teatro gyvenimo tąsa, tik kitu būdu. "Dabar sugalvojome parodyti ir repertuarinius spektaklius, ir palydėti juos su to spektaklio kūrybinės grupės žmonių pamąstymais, diskusijomis, kad žiūrovui būtų lengviau suvokti kūrėjo sumanymus ir spektaklyje matomus sprendimus bei ženklus", – apie jau pradėtą virtualųjį teatro gyvenimą pasakojo direktorius.

Čia pat jis juokauja, kad teatro žmonės darbuojasi įdomiai ir, aišku, susiduria su iššūkiais, netikėtumais. Noras 24 val. per parą rodyti spektaklius nepasiteisina ir to nereikia. Vis dėlto teatras turi savo laiką. Ateityje tikimasi nusistatyti tam tikras tinkamas valandas, kada žiūrovams patogu susitikti su spektaklių kūrėjais.

Teatro interneto puslapyje surašytas virtualiojo teatro tvarkaraštis. Pokalbiai su teatro artistais, režisieriais vyksta telefonu. Dramos teatras neturi studijos, todėl tenka rinktis tikrąja ta žodžio prasme nuotolinį pokalbį.

Tokios nestandartinės situacijos išprovokuoja priimti naujus iššūkius, pasinaudoti naujomis galimybėmis. Nebijome klysti.

"Jau vyko gyvas pokalbis su spektaklio "Žuvėdra" kūrėjais. Pokalbiui pasirinkome Nijolę Narmontaitę. Ji vaidina pagrindinį vaidmenį. Dar norėjome kalbinti ir režisierių Joną Vaitkų, bet negalėjome užtikrinti kokybiško ryšio. Vieni karantinuojasi sodybose, kiti – dar kažkur, ir toli gražu ne visur Lietuvoje geras internetinis ryšys. Pasirinkome miestuose likusius teatro žmones, turinčius gerą prieigą prie interneto", – techninių galimybių nulemtus sprendimus aiškina E.Stancikas.

N.Narmontaitė daug metų dirbo Kauno dramos teatre. Ji sukūrė daug įsimintinų vaidmenų, taip pat ir vaikams. E.Stancikas džiaugiasi, kad aktorė netgi dabar, karantino sąlygomis, teatre turi pasidariusi mini sceną su uždanga ir kartkartėmis pradžiugina gerbėjus žaviomis improvizacijomis, kurias kelia į feisbuką.

Po tiesioginio pokalbio su aktore N.Narmontaite galima buvo stebėti spektaklio "Žuvėdra" įrašą. "Šis spektaklis – didžiulio kūrybinio potencialo rezultatas. Režisierius J.Vaitkus dirbo kartu su kostiumų dailininku Jonu Arčikausku. Tai buvo ypač gražus kūrybinis dviejų menininkų, dviejų Jonų, dialogas Antono Čechovo literatūros labirinte", – spektaklio vertę pabrėžia teatro vadovas.

Atrasti savo potencialą

Teatro gyvenimas tęsiasi, verda, kone kasdien vyksta visos vadybos darbuotojų konferencijos įvairiose interneto platformose. Teatro vadovas jau turėjo laiko įsitikinti, kad šiomis sąlygomis pasiteisina nuotolinis bendravimas. "Kartais techniškai užlūžtame. Apkrovos didesnės, bet visi esame pakantesni ir suvokiame, kad gyvename ekstremaliomis sąlygomis", – su optimizmo gaidele pasakojimą tęsia E.Stancikas.

Tobulinama idėja sujungti visus teatrus, dalytis gerąja patirtimi, kartu ir žiūrovui suteikti galimybę sužinoti, kuo gyvena teatrai, "Teatro žiniose". Svarstoma, kad tokios žinios turėtų būti ruošiamos kartą per savaitę.

"Įrašų turime daug. Trukmė – iki valandos. Jie yra gyvi savo energija ir viskuo. Statistiškai šiuos įrašus stebi daugiau žiūrovų, o spektaklius – mažiau. Tai va, žiūrėsime, gal paliksime žiūrovui galimybę spektaklius žiūrėti tada, kai jie nori, o daugiau kursime laidų. Galvojame apie edukacinius dalykus. Turime minčių potencialą, tik reikia pasitikrinti, kaip veikia ta valanda, kai esi gyvai kartu su lankytojais scenoje, ir kaip tai veikia per atstumą", – kalba E.Stancikas.

Teatro direktorius užsiminė apie aktorių hobius, kuriuos būtų galima parodyti. Gal kuris drožinėja, mezga, siuvinėja ar gėles balkone puoselėja. Vadovas juokiasi, kad balkonus galima iššveisti, išsivalyti, daržą užsiveisti. "Aš jau dvejus metus iš eilės balkone turiu darželį. Ir ne dėl to, kad galiu nusiskinti savo užaugintą, o ne pirkti. Pirkti būtų daug pigiau, tačiau turi kuo rūpinti, turi apie ką galvoti, turi savo mažąjį dėmesio ratą, kur gali save kūrybiškai įveiklinti", – nuo teatro į kasdienybę keliasi E.Stancikas.

Teatro vadovas dalijosi mintimis apie žmones užvaldžiusį bėgimą, priklausomybę nuo planavimo, nesibaigiančios įtampos, kad kažko nespėsime, lėkimą nežinia dėl ko. Per mėnesį šis pašalas gal ir nespėjo išeiti, tačiau pozityvūs atradimai vertingi kiekvienam.

"Ši situacija – kaip Dievo dovana suvokti atsakomybę, jautrumą sau ir šalia esančiam, atsakomybė artimiesiems. Ši situacija leidžia mums kaip žmonėms, kūrėjams, sustabdyti tą beprasmį lėkimą, skubėjimą ir įsiklausyti į didžiausią kūrybinį potencialą – į save", – karantiną kaip galimybę vertina E.Stancikas.

O gyvenimas tęsiasi. Teatro darbai planuojami rudeniui, šiandienos planai su užsienio partneriais perkeliami į kitas datas. Visas pasaulis gyvena panašiai, tad supratimas ir galimybės suderinti koronaviruso pakoreguotus darbus randasi nesunkiai.

Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas dėkingas įsigytų bilietų negrąžinusiems žiūrovams. Jų kantrybė ir tikėjimas pamatyti geidžiamą spektaklį patvirtina teatro mylėtojų solidarumą su teatro žmonėmis. "Ir tai ne tik solidarumas kartu su mumis, tai ir dvasinis ženklas, kad mes vieni kitus jaučiame ir palaikome esant šioje sunkiai situacijai", –  pabrėžia E.Stancikas.