Iš savivaldybės – tyla

"Kita stotelė – Reformatų". Pylimo gatve viešuoju transportu keliaujantys miestiečiai šį pranešimą girdi kone kasdien. Bet kodėl stotelė – Reformatų? Na, nes prie reformatų bažnyčios... Dažnai žinios tokios ir tėra. O skveras, žaliuojantis priešais bažnyčią, daugeliui tiesiog vieta, ir tiek. Ji patogi trumpinant kelią iš Senamiesčio į Naujamiestį, stumdyti vaikų vežimėlius, vedžioti šunis... Kitokių formų miesto gyvybė pačiame centre plytinčią erdvę aplenkia. Jai verkiant reikia pokyčių, tačiau – kokių?

Reformatų skvero atnaujinimo darbai turėjo prasidėti dar šią vasarą. Tačiau birželio pabaigoje sostinės savivaldybės paviešintas savivaldybės įmonės "Vilniaus planas" projektas sukėlė miestiečių nepasitenkinimą. Jiems visiškai netiko įmonės vadovės ir projekto autorės Jurgos Večerskytės-Šimeliūnės koncepcija, pagal kurią dabartinė skvero struktūra sunaikinama ir atkuriamas istorinis reljefas. Miestiečius suerzino ir itin kritinis autorės požiūris į XX a. 9-ajame dešimtmetyje architektų Gedimino Baravyko, Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio sukurtą dabartinį teritorijos suplanavimą – erdvę paminklui "Tarybiniams partizanams ir pogrindininkams".

Rugpjūčio pradžioje šis nepasitenkinimas virto "Re:formatų" festivaliu, surengtu projektui nepritariančių aktyvistų. Vasariškai ištuštėjusiame mieste jis tapo įvykiu. Net patiems valdininkams teko konstatuoti, kad visuomenės aktyvumas didėja ir esą jau nebeišeina nepaisyti jos nuomonės dėl viešųjų miesto erdvių.

Toliau reikalai klostėsi taip, kaip visada. Projektui nepritariančių aktyvistų iniciatyvinė grupė iki šiol nesulaukė jokių žinių dėl savivaldybės žadėto susitikimo, nesureaguota į jos suformuluotus pasiūlymus, prašymus pateikti papildomų dokumentų. Atsako nesulaukė nei trylikos visuomeninių organizacijų pasirašytas reikalavimas stabdyti skvero atnaujinimo darbus, nei merui Remigijui Šimašiui adresuota peticija, raginanti paskelbti naują konkursą, nors tam numatytas laikas jau išseko.

Šventa vieta reformatams

Bet, atrodo, kad bendro sutarimo dėl Reformatų skvero teks ieškoti ne tik miesto valdžiai ir jo likimu susirūpinusiems iniciatyviems vilniečiams. Jau praūžus protesto renginiams savo nuomonę suformulavo ir Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija – ta institucija, kuri bent jau simboliškai turi pirmumo teisę pasisakant dėl istorinių reformatų vietų likimo.

Visa laimė, kad pro Reformatų skverą popiežius nevažiavo, būtų tekę iš gėdos sudegti.

"Šis skveras – reformatams šventa vieta ir tyčiotis iš jos negalima", – "Vilniaus dienai" teigė draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas. Reikalavimas išsaugoti laiptuotas struktūras, pateikiant jas kaip reformatų istorijos ir sovietmečio paveldo koegzistencijos reiškinį, anot jo, ir yra niekas kita, kaip pasityčiojimas.

Draugijos nariai siekia, kad Reformatų skvero atnaujinimo darbai vyktų pagal savivaldybės numatytą grafiką, nestabdant jų ir nenukeliant dėl naujų koncepcijų kūrimo ar esminių korekcijų. Jie patys pateikia kelis pageidavimus – perbraižyti takus, kad ateityje nekiltų sunkumų atstatant sovietų sunaikintus reformatų pastatus, taip pat grąžinti kuriamą paminklą į pradiniame projekte numatytą vietą ašyje tarp bažnyčios ir Sinodo rūmų.

"Mūsų nuomonė yra formuota 450 metų, o ta, kuri yra oponuojanti mums, – vos kelis dešimtmečius. Ta betoninė struktūra, sukurta tarybinio paminklo, kurio jau čia nebėra, pastatymui, jiems brangi kaip vaikystės žaidimų, pasimatymų, pokalbių vieta. Bet ar tai sudaro palikimo vertę?" – klausė jis.

Noras išsaugoti vaikystės, jaunystės ženklus rodo paviršutinišką požiūrį, trumpą, vienos kartos, atmintį. Jos atstovams nebuvo lemta patirti tos vietos išniekinimo. D.Balčiausko atmintyje jis – tebegyvas. Tą dieną, kai buvo pradėta sovietinė skvero rekonstrukcija, jis atsitiktinai ėjo pro šalį. Ekskavatoriai kasė žemę, pylė į sunkvežimius...

"Mačiau, kaip byrėjo iškasti kauleliai. Patikėkite, mane tas vaizdas labai sukrėtė. Nuėjau tiesiai į gretimai esančią Kultūros ministeriją. Atidariau vieno kabineto duris, ten stovi du vyrai prie lango ir žiūri į dirbančią techniką. Paklausiau, ar jie žino, kas čia vyksta. Jie atsakė: "Mes viską žinome, bet nieko negalime pakeisti", – apie trijų dešimtmečių senumo įvykius pasakojo D.Balčiauskas.

Valdos, dėl kurių dabar nesutaria vilniečiai, Vilniaus reformatams atiteko kontrreformacijos laikais. Tada jie buvo ištremti už miesto sienos. Čia iškilo senoji reformatų bažnyčia, Konsistorijos pastatas, Sinodo rūmai, Šrėterių ir Vinholdų koplyčios, įkurtos kapinės. Jose laidota iki pat XX a. vidurio, kai jos buvo sunaikintos.

Draugijos pirmininkas apgailestauja, kad Lietuvos evangelikai reformatai nėra nei galingi, nei turtingi, kad galėtų paveikti valstybines institucijas taip, kaip tą daro kai kurios savo paveldą puoselėjančios tautinės mažumos. Belieka bent jau nekaišioti pagalių į savivaldybės ratus.

"Gerai, kad naikinamas sovietinis reliktas, kuris išniekino mūsų kapines, atkuriamas buvęs reljefas. Mūsų pageidavimai – minimalūs, jie tikrai nėra neįgyvendinami. Kartu su atsinaujinančio skvero fiziniu rūbu kils ir jo dvasinis antstatas – paminklas reformacijai ir lietuviškos raštijos pradininkams. Tai yra visuma, kurią palaikome", – tvirtino D.Balčiauskas.