Gimęs ir augęs Vilniuje, vieną dieną jis nusprendė susikrauti daiktus į kuprinę ir išvykti pagyventi toliau nuo miesto šurmulio – vienkiemyje Ukmergės rajone. Vėliau išaušo diena ir jis grįžo atgal į sostinę.

Šiandienos mūsų pašnekovas – neformalaus meno kūrėjų bendruomenės narys, menininkas ir tiesiog vilnietis Dainius Meškauskas.

Vilniečiams Dainius žinomas kaip prieš ketverius metus susikūrusios „Commune Art“ bendruomenės narys. Tuomet dabar jau nugriautas „Vilniaus duonos“ pastatas Saltoniškių gatvėje bemaž porai metų buvo paverstas kūrybinėmis dirbtuvėmis. Vėliau menininkai persikraustė į Paribio gatvėje esančias spaustuvės „Grafobal“ patalpas.

Daugiau nei prieš metus interviu „Vilniaus dienai“ D.Meškauskas svarstė, kad tiems, kurie kuria, priklauso ateitis, – jie moka svajoti ir mato visai kitokį miestą. Išauš diena ir Vilniaus ritmą diktuos ne politikai, ne kiču alsuojantys renginiai ir net ne televizijos šou, o tiesiog kūrybinės dirbtuvės: „Vidury miesto įsikurti lyg vienkiemyje ir tuo pat metu užsiimti savo mėgstama veikla – kūryba. Daugelis bijo apie tai net svajoti, o pas mus toks gyvenimas – realybė“, – yra sakęs Dainius.

Šį kartą pokalbį nusprendėme pradėti nuo klausimo, kas pasikeitė Dainiaus gyvenime per pastaruosius metus ir kaip menininką įkvėpė, kad ir neilga emigracija į provinciją.

– Papasakok trumpai apie save: kas esi, kuo buvai ir kuo būsi? – paklausėme D.Meškausko.

– Esu gyvenimą įsimylėjęs vaikas. Stebiu, žaviuosi ir žaidžiu.

– Kodėl išvažiavai iš Vilniaus ir kodėl į jį grįžai?

– Tyloje ramiau nutilti, sūkury linksmiau sūpuotis. Išvykau pasaulio be žmonių pažiūrėti, grįžau pasižmonėti (šypsosi).

– Kokia vietą šitas miestas užima tavo gyvenime?

– Šiame mieste gimiau ir augau, jo erdvėse prisiminimų užtektinai prisipyniau, man jis patinka, toks ne per didelis, labai jaukus. Pėsčias apeinu ir kalnus, ir laukus.

– Ar nereiktų Vilniaus paversti kaimu?

– Ojoj, ne! Nieko nereikia versti būti kuo nors kitu, vystymasis jau turi kryptį, turime tai įžvelgti.

Vilnius yra Vilnius, geriausia, ką galima padaryti, padėti jam būti geresniam Vilniui.

Kas jums Vilniuje geriausia? Puoselėkite tai, auginkite (šypsosi).

– Ar galima iš kaimo padaryti Vilnių?

– O tai ar ne iš kaimo Vilnius padarytas? Vilnius yra vienas, kitų tokių nebus. Tegul kiekvienas kaimas vystosi jame gyvenantiems žmonėms priimtiniausion pusėn, atskleidžia savo stiprybes ir puoselėja savo vertybes, bet tegul teka visumon, kaip upės suteka į jūras. Taip ir atsiranda tikrovės įvairovės grožis: kiekvienam būnant geriausiu savimi.

– Ko trūksta vilniečiams? O kas provincijos žmonėse miestietiška, vilnietiška?

– Nežinau, o vilniečiams ko nors trūksta? Manau, tai labiausiai požiūrio klausimas. Visokių tų vilniečių yra: vieniems trūksta pinigų, kitiems fantazijos, kur juos leisti, kam nors trūksta veiklos, o kam nors valandų, kad spėtų viską nuveikti viską. Manau, nuo žmogaus būdo priklauso. Jei nieko nesukuri nei sau, nei kitiems, ko nors vis trūksta.

Jei džiaugiesi akimirkomis, progomis, nuotykiais, tuo, ką darai, ir tuo, ką gauni, dėmesys trūkumams nutrūksta. Atsiranda pilnatvė.

Bet argi tai nuo vietos priklauso, kurioje susikuriame savo gyvenimą? Miestas – didelio tankio socialinių žaidimų platforma, gan griežtomis elgesio joje taisyklėmis ir begale krypčių.

Kaime mažiau žmonių, taigi ir šurmulio, ir formalumo, ir krypčių. Ir jos čia daug ryškesnės rodosi, neįsipynusios tarp kitokių. Vienkiemyje – vienatvė, ramuma, skaidrumas, tyla. Prisipratinęs prie tuštumos, gali pamatyti, kaip viskas randasi iš jos. Čia lengviausia susitikt save, pažinti savo kryptį.

Erdvė, kurioje renkamės būti, yra įrankis, kurį naudojame savo gyvenimo kūrybai. Kiekvienas įrankis turi savo paskirtį, naudokimės tausodami, tobulinkime save.