Tarpukario laikų vienkiemis tapo jaunos poros svajonių namais

„Išsikėlę į vienkiemį, sulaukėme daugybės komentarų. Aplinkiniams buvo labai keista, kad jauni žmonės renkasi gyvenimą kaime“, – juokiasi Gabrielė Kancytė. Praėjusią žiemą drauge su mylimuoju Benu ji įsikėlė į tarpukario statybos namą Panevėžio rajone, kurį pavertė savo svajonių namais.

Miestą iškeitė į kaimą

G. Kancytė pasakoja nuo mažens mylėjusi gamtą ir visada norėjusi gyventi jos apsuptyje. Su mylimuoju pašnekovė kurį laiką nuomojosi vieno kambario butą Panevėžyje, tačiau gyvenimas dvylikaaukščiame daugiabutyje porai nepatiko.

Tad Gabrielė su Benu nusprendė, kad atėjo laikas įsigyti nuosavus namus, ir ėmė dairytis tinkamo varianto skelbimuose internete.

„Ieškojome nedidelio, nenaujos statybos namo, kurio kaina būtų tinkama pagal mūsų finansus. Taip pat buvo svarbu, kad sodyboje būtų didelis kiemas, būtų nutolusi nuo kaimynų, bet ne per daug toli nuo Panevėžio, kad būtų galima lengvai nuvažiuoti į darbą, parduotuvę ar vaikų darželį, – vardija G. Kancytė. – Ilgai ieškoti nereikėjo. Kelis kartus per dieną vis peržiūrėdami skelbimus atradome tai, ko ieškojome. Nuvažiavę apžiūrėti sodybos, iškart ją įsimylėjome ir supratome – čia bus mūsų namai. Širdį pavergė kaip tik tuo metu į sodą atklydusi stirnaitė.“

Pokyčiai: senąją trobą pora pavertė moderniu, stilingu namu. / G. Kancytės asmeninio archyvo nuotr.

Paliko tik sienas

Įsigijusi sodybą praėjusių metų pradžioje, pora šių metų vasarį jau įsikėlė čia gyventi. Gabrielė pripažįsta, kad noras pagaliau įsikurti naujuose namuose buvo toks stiprus, jog pavyko namo renovaciją atlikti mažiau nei per metus.

Darbo būta išties nemažai. Tarpukariu statyto namo stogas buvo renovuotas, apšiltintas jo fasadas, tačiau vidus rimtesnio remonto buvo nematęs ilgus dešimtmečius. Tad pora nusprendė viską viduje išgriauti iki plikų sienų ir tik tada atlikti remontą.

„Daugiau kaip du mėnesius savomis rankomis, aplipę dulkėmis ir purvu, name viską griovėme. Nuplėšėme penkiais sluoksniais išklijuotus tapetus, nugriovėme dvi sienas, išlupome grindis. Namo viduje liko tik rąstai ir žemė. Viską išgriovus, atėjo laikas renovacijai. Norėjome savomis rankomis atlikti viską, ką tik galime, tad ieškojome patarimų internete. Vis dėlto, supratome, kad tai pernelyg atsakingas darbas, tad kreipėmės pagalbos į mano tėtį, kuris mums daug padėjo, pamokė ir mus prižiūrėjo, – šypsosi Gabrielė. – Padedami tėčio name išvedžiojome nulinę kanalizaciją, vandentiekį, įrengėme šildymo sistemą, grindų šildymą, išbetonavome grindis. Kruopštiems apdailos darbams pasamdėme profesionalius meistrus.“

Renovacija: Gabrielė su Benu didelę renovacijos darbų dalį atliko savomis rankomis. Padedami G. Kancytės tėčio išvedžiojo nulinę kanalizaciją, vandentiekį, įrengė šildymo sistemą, išbetonavo grindis. / G. Kancytės asmeninio archyvo nuotr.

Viskas – dėl svajonės

Pasak Gabrielės, tarpukariu statyto namo kaina nebuvo labai didelė, tad porai gana lengvai pavyko gauti banko paskolą ir įsigyti svajonių būstą. Naujakuriams lėšų taip pat pavyko sutaupyti dalį darbų atliekant patiems.

„Jei visiems darbams būtume samdę meistrus, dėl lėšų trūkumo viskas būtų vykę kur kas lėčiau ir šiandien sodyboje dar negyventume, – sako ji. – Įsigijus sodybą, abiejų mūsų atlyginimai ėmė tirpte tirpti ir iki šiol tebetirpsta, nes kiekvieną centą skiriame namui renovuoti. Dėl savo svajonės teko pakentėti, atsisakyti daugybės kitų pirkinių, skanesnio maisto kąsnelio. Tačiau noras įsikurti svajonių namuose buvo didesnis, tad abu griežtai nusprendėme visas lėšas ir laiką skirti tik namui.“

Taip įpratome būti vieni, kad jau net tampa sudėtinga nuvažiuoti į miestą apsipirkti. Ten tiesiog per daug žmonių, per daug triukšmo, skubėjimo.

Griežtai užsispyrus, porai pavyko pagrindinius renovacijos darbus užbaigti ir sodyboje apsigyventi mažiau nei per metus. Praėjusių metų sausį Gabrielė su Benu įsigijo būstą, balandį pradėjo remontą, o šių metų vasarį jau įsikūrė naujuosiuose namuose. Tiesa, renovacija dar iki galo nebaigta, tačiau name gyventi jau galima.

„Labai norėjome kuo greičiau įsikelti į savo būstą. Be to, baigėsi mūsų buto nuomos sutartis, o jos pratęsti dar vieniems metams nenorėjome. Tad į sodybą įsikėlėme tik su pačiais būtiniausiais daiktais. Šiandien čia turime viską, ko mums reikia: skalbyklę ir džiovyklę, lovą, spintą, televizorių, sofą, šaldytuvą. Tiesa, orkaitės dar nėra, – šypteli pašnekovė. – Taip pat name kol kas dar nesujungti visi kištukiniai lizdai, prijungti ne visi šviestuvai, tačiau gyventi tai mums netrukdo. Vis dėlto, patarčiau šios klaidos nekartoti ir apsigyventi naujame name tik tada, kai jį visiškai įrengsite. Kitaip greitai priprasite prie neužbaigtų darbų ir ims atrodyti, kad juos užbaigti ne taip jau ir svarbu.“

G. Kancytės teigimu, naujasis namas nedidelis, tačiau jame yra viskas, ko reikia. Pirmas jo aukštas – 63 kv. m, o antras – 50 kv. m. Iki šiol antras namo aukštas buvo negyvenamas, naudotas kaip palėpė. Tačiau naujakuriai čia įrengė kelis kambarius, kuriuos vėliau pritaikys savo reikmėms.

Arčiau gamtos

Apsigyvenusi vienkiemyje, pora susilaukė pirmagimės dukros Meilės. Tad G. Kancytė ypač džiaugiasi, kad sodyba turi didelį kiemą, kuriame galima ramiai vežioti dukrą vežimėlyje ir išeiti į lauką, kada tik norisi.

„Gyvendama sodyboje jaučiu, kad čia net oro kvapas kitoks. Nuostabu ryte girdėti paukščių čiulbėjimą, o ne automobilių variklių burzgimą. Mūsų kaimynai čia – lapė ir stirna, o žmogus įsikūręs gana toli, – džiaugiasi ji. – Sodyboje gera pailsėti, atsiriboti nuo viso pasaulio. Taip įpratome būti vieni, kad jau net tampa sudėtinga nuvažiuoti į miestą apsipirkti. Ten tiesiog per daug žmonių, per daug triukšmo, skubėjimo. Su mylimuoju juokaujame, kad turbūt greitai artimųjų prašysime mums atvežti maisto, nes palikti sodybos išvis nebesinorės.“

60 a kieme Gabrielė su Benu turi didžiulį daržą, lysvių. Pašnekovė juokiasi, kad turbūt augina viską, ką tik įmanoma rasti lietuviškame darže. „Labai smagu turėti galimybę pačiam užsiauginti šviežių daržovių, nes jų skonis visai kitoks. Žinoma, daržus reikia prižiūrėti, jais rūpintis, o tai kainuoja laiko ir energijos. Tačiau man daržų priežiūra yra puikus hobis, skatinantis discipliną ir atsakomybę. Nesvarbu, kad esi pavargęs, vis tiek turi prižiūrėti auginamas daržoves, jomis pasirūpinti.“, – mintimis dalijosi Gabrielė.

G. Kancytės asmeninio archyvo nuotr.

Sudomino namo istorija

Įsikūrus vienkiemyje, į Gabrielės ir Beno rankas pateko Onos Giedrutės Butkienės knyga, skirta naujaisiais poros namais tapusio Pakalniškių kaimo istorijai.

Skaitydama knygą, G. Kancytė sužinojo, kad nors kaime šiandien stovi tik trys namai, anksčiau čia jų būta arti 30-ies. Pašnekovė pasakoja, kad svajonių būstu tapęs namas buvo pastatytas 1934 m. Prieš beveik 100 metų iškilusi sodyba matė ir šilto, ir šalto. Pirmiesiems namo šeimininkams teko iškęsti karo sunkumus, susidurti su tremtimi.

„Apima keistas jausmas, kai suvoki, kad prieš 80 metų į šį namą įsiveržė rusų kariai, norėdami ištremti sodybos gyventojus. Namo istorija dar labiau sustiprino mūsų ryšį su vieta, kurioje įleidome šaknis, – atskleidė ji. – Taip pat skaitydami knygą sužinojome, kad mūsų kaime kurį laiką gyveno Beno močiutė. Išties įdomus sutapimas.“

Stebėjosi gyvenimu kaime

G. Kancytė juokiasi, kad dėl savo sprendimo išsikelti į vienkiemį sulaukė daug nuostabos kupinų komentarų. Aplinkiniams buvo be galo keista, kad jauna pora pasirinko gyventi kaime, o ne mieste, kur prekybos centrai ir pramogų vietos ranka pasiekiami.

Psichikos sveikatos slaugytoja dirbanti Gabrielė pasakoja iš vyresnių kolegių sulaukusi nuogąstavimų, kad kaime teks labai daug vargti, pjauti žolę, prižiūrėti daržus. Be to, esą vienkiemyje nesaugu, nes gali kas nors užpulti.

„Tokie komentarai kelia juoką, nes man kaip tik keista, kad žmonės renkasi gyvenimą mieste, kur triukšmas, užterštumas, mažai gamtos, – požiūrį išsako pašnekovė. – Su Benu abu vairuojame, turime nuosavus automobilius, tad pasiekti parduotuvę ar kitą reikalingą įstaigą nesudėtinga. Kalbant apie saugumą, man atrodo, kad mieste, kur gyvena daug žmonių, yra didesnė tikimybė būti apvogtam ar užpultam nei ramiame vienkiemyje. O darbų kaime, žinoma, yra. Tačiau tikrai nebūtina visą laiką dirbti, galima tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis gamta. Juk čia – tikra ramybės oazė.“

Pašnekovė pasakoja, kad jos tėvai visada žinojo apie dukros meilę gamtai, tad labai nesistebėjo pasirinkimu gyventi vienkiemyje. Mylimojo tėvai kiek baiminosi būsimų namo įrengimo darbų ir kiemo tvarkymo. Vis dėlto dabar jie labai džiaugiasi, kad Gabrielė su Benu gyvena gamtos apsuptyje ir gali mėgautis ramybe.

Gabrielė Kancytė / G. Kancytės asmeninio archyvo nuotr.

Svarbiausia – klausyti širdies

G. Kancytė pastebi, kad žmonės neretai vis dar laikosi stereotipų ir bijo paklausyti savo širdies. Nors kai kuriems norisi į kaimą, jie vis tiek perka butą mieste, nes taip daro visi. Tad pašnekovė pataria mažiau kreipti dėmesį į aplinkinių nuomonę ir stereotipus.

„Pasirinktoje gyvenamojoje vietoje turėsite gyventi jūs, o ne kas kitas. Patariu mažiau bijoti ir daugiau klausytis vidinio balso. Jei jums norisi į vienkiemį ar netgi apsigyventi viduryje miško, pirmyn! Jeigu esate gamtos žmogus, gyvendamas bute tiesiog nesijausite laimingas, tad kam kankintis?“ – svarsto ji.

Vienkiemio kasdienybe ir atradimais Gabrielė dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „My Cozy Place“. Čia pašnekovė pasakoja apie gyvenimą kaime jaunų žmonių akimis ir atskleidžia, kaip šimtametė troba tapo moderniu namu.

„Norisi paskatinti ir kitus nebijoti svajoti ir kurti namų, kurie atitinka būtent jūsų poreikius“, – šypsosi G. Kancytė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nesvarbu

Nesvarbu portretas
Labai džiaugiuosi, kad yra dar jaunų žmonių kurie nori gyventi kaime ir džiaugtis jo privalumais. Nuostabi pora, didžiausios jums sėkmės!

Greit

Greit portretas
Praeis euforija

Pritariu

Pritariu  portretas
Šaunuoliai, tik dėl tokių - jaunų, darbščių, protingų žmonių pasiryžimo gyventi kaime, Lietuva išliks. Lt siela ir stiprybė provincijoje, o ne vertybes pametusioje sostinėje.
VISI KOMENTARAI 9

Galerijos

Daugiau straipsnių