Prekybos centrai tvirtina, kad juose filmuoti, fotografuoti ir kitaip fiksuoti kainas galima, tačiau tik asmeniniais, o ne komerciniais tikslais. Tuo metu vartotojų gynėjai sako, kad jokių apribojimų teisės aktuose nėra nustatyta. Plačiai nuskambėjus istorijai apie sumuštą kainas fiksavusį žmogų, LRT televizijos laida „Pinigų karta“ domėjosi, kur yra leistinos ribos ir kada gali trūkti prekybininkų, stebinčių kainų fiksavimą jų parduotuvėse, kantrybė.

Jaunas studentas, atrodo, mobiliuoju telefonu fotografuoja prekių kainas. Ir kas čia blogo? Juk įstatymai nedraudžia klientams rinkti informacijos. Tačiau vieną dieną jam nepasisekė ir vaikinui teko savo kailiu patirti parduotuvės apsauginių rūstybę. Ir kas kaltas? Ar gali būti, kad parduotuvių taisyklės prieštarauja įstatymams, o gal kažkur yra spraga?

„Vartotojų teisių įstatyme, Civiliniame kodekse ir Visuomenės informavimo įstatyme yra numatyta vartotojo teisė į informacijos rinkimą. Jis gali užsirašinėti kainas prekybos centre, netgi filmuoti prekes, tai leidžia Visuomenes informavimo įstatymas“, – tvirtina Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė Alvita Armanavičienė.

Leidžia, bet tik asmeniniais tikslais

Pasak „Rimi Lietuva“ viešųjų ryšių vadovės Ramintos Stanaitytės-Česnulienės, ir filmuoti, ir fotografuoti, ir užsirašinėti kainas bei sakyti jas telefonu kitam asmeniui yra nedraudžiama, jei tai daroma asmeniniais tikslais: „Tarkim, jei vyriškis, pasiklydęs lentynoje tarp keliolikos rūšių bandelių, jas fotografuoja, skambina žmonai pasitarti, kokią čia geriau išsirinkti, tai tikrai mes jam to nedrausime ir neprasysime išeiti“.

„Jeigu klientas užsuka į prekybos centrą ir nusirašo kažkokią kainą, pasitikslina ar nufotografuoja [prekę], tai tikrai nėra draudžiama. Prekybos centras yra vieša vieta“, – tikina Rita Šotlandienė, „Senukų“ prekybos centro Vilniuje direktoriaus pavaduotoja.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Emilis Ruželė teigia manąs, kad prekybos centrų klientai yra labai gerbiami: „Užtenka užsukti į bet kurią parduotuvę – ir švara, ir aplinka, ir muzika, ir dėmesys. Iš tiesų, vartotojas, visos jo užgaidos yra bet kokio verslo centre. Toks yra principas. Nes jeigu vartotojas nebus gerbiamas, jis labai greitai nubėgs pas konkurentą, pas žmogų, kuris stengiasi. Na, ir tai yra gražioji kapitalizmo puse“.

Pasak tesės specialistų, visoje Europos Sąjungoje vartotojas yra laikomas išprususiu, protingu asmeniu, kuris turi teisę susirinkti visą reikiamą informaciją. Tačiau tie, kurie kainas lygina ir informaciją platina internete, teigia, jog su vartotojais šiandien nesiskaitoma.

„Mūsų projektas susiduria su problema, kad prekybos tinklai, parduotuvės, nenorėdamos viešinti savo kainų, nenorėdamos, kad vartotojas turėtų skaidrią galimybę palyginti kainas, kaišioja pagalius. Tai pasireiškia tuo, kad trukdoma skenuoti, keliami administraciniai reikalavimai, rašomos taisyklės, kurios neleidžia to daryti, kurios prieštarauja iš esmės Lietuvos įstatymams“, – sako „PriceOn“ direktorius Jurijus Laneckis.

„Mums buvo sunku 2006 metais, kai mes pradėjome lyginti kainas ir pamatėm, kad tos pačios prekės kaina skiriasi šimtais procentu – ne dešimtimis, o šimtais. Natūralu, kad šioks toks pasipriešinimas iš pardavėjų buvo, nes dar ne visi buvo suvokę, kad greitai tokių skirtumų nebeliks, nes juos ištrins internetas ir jo galimybės“, – pasakoja kainos.lt direktorius Arūnas Kumpis.

A.Kumpis mano, kad vartotojai turėtų turėti teisę nusifotografuoti prekę ar jos kainą. „Pavyzdžiui, gal aš noriu išsirinkti nebūtinai pigesnę prekę, bet apskritai nežinau, kokią išsirinkti. Viename prekybos centre (neminėsiu pavadinimo) norėjau nusifotografuoti užuolaidas tam, kad galėčiau namuose pasitarti, ir buvau perspėtas pardavėjos, kad pas mus fotografuoti negalima“, – prisimena kainos.lt direktorius.

Vieni piktinasi, jog parduotuvių administracija ir apsauga vis dėlto šiurkščiai elgiasi su pirkėju, kiti gi tikina, kad viskas galima, jeigu tai daroma ne komerciniais tikslais.

„Jeigu norite filmuoti, fotografuoti, rinkti kainas komerciniams tikslams, jeigu norite jas platinti, parduoti ar kažkokiu kitokiu būdu naudotis jomis ir už tai užsidirbti pinigų, tai tokius dalykus reikia suderinti su mumis“, – sako R. Stanaitytė-Česnulienė.

„Jeigu pastebėtume, kad klientas fotografuoja visas iš eiles prekes, stengdamiesi išsaugoti savo verslo išskirtinumą mandagiai paprašytume kliento, kad gerbtų mūsų vidaus taisykles“, –teigia R. Šotlandienė.

Informacijos asimetrijos problemą išsprendžia rinka

Verslininkams toksai kainų lyginimas ir aktyvus vartotojas gal ir kelia baimę, tačiau ekonomistai bei vartotojų teisių gynėjai čia nemato jokio pavojaus.

„Šita nauja paslauga yra puikus pavyzdys, kaip informacijos asimetrijos problemą tarp pirkėjo ir pardavėjo puikiai išsisprendžia pati rinka. Nereikia jokio valstybinio reguliavimo, reikalavimo, kad būtų informacija viešai teikiama valstybė. Puikiai vartotojai jaučia poreikį lyginti skirtingų produktų kainas. Tad atsiranda paslauga rinkoje ir puikiai tenkina jų poreikius“, – tvirtina E. Ruželė.

„Valstybinės institucijos nepakankamai gindavo ir gina vartotojų teises. Gerai, kad atsirado tokios privačios iniciatyvos. Kitose šalyse yra privatūs žurnalai, skirti vartotojams. Lietuvoje atsirado interneto svetainės, kurios lygina kainas vartotojų labui, o prekybos centrai nėra [prie to] įpratę. Žinoma, Lietuvoje laikomasi ne visų teisės aktų. Keista – prekybos centrai turi tikrai gerus teisininkus ir jie labai gerai žino teisės aktus“, – sako Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė A. Armanavičienė.

E. Ruželės įsitikinimu, kainų rinkimas negali prasilenkti su parduotuvės savininko teisėmis ir taisyklėmis, kurios yra toje prekybos vietoje: „Kaip ir mainai tarp pirkėjo ir pardavėjo, taip ir informacijos rinkimas turi būti iš abiejų pusių savanoriškas, ne piktybinis. Tik tokiu pagrindu ši paslauga gali funkcionuoti tinkamai“.

„Parduotuvė yra ta vieta, kur žmones ateina apsipirkti, tai nėra nei parkas, kur einama šunų pavedžioti, nei bažnyčia, kur einama pasimelsti, čia ateinate apsipirkti. Tai yra tam tikra specifinė vieta. Kaip ir kiekviena specifinė vieta, parduotuvė turi savo vidines taisykles – jos nedraudžia nieko, kas netrukdo pirkėjams apsipirkti“, – sako „Rimi Lietuva“ Viešųjų ryšių vadovė R. Stanaitytė-Česnulienė.

„Apsauginis irgi žmogus“

Norėdama daugiau sužinoti, kas leidžiama vartotojams, o kas ne, „Pinigų karta“ nusprendė pasikalbinti ir apsauginį, kuris savo tapatybės prašė neskelbti.

„Parduotuvės, kurioje dirbame, administracijos prašymu turime paprašyti kainų nefotografuoti ir nefilmuoti. Man pačiam pasitaikė vienas toks atvejis, tai žmogus sutiko maloniai [nefiksuoti kainų] ir netgi atsiprašė. Nors esu iš kolegų girdėjęs, kad būna ir kitaip. Juk apsauginis irgi žmogus, todėl jeigu specialiai jį kas nors erzina, žmogui gali kantrybė ir neišlaikyti“, – sako vieno prekybos centro apsauginis.

„Apsaugos darbuotojai tam ir pasamdyti, kad tvarką prižiūrėtų. Jie atsakingi už prekybos centro turto saugumą ir už žmonių saugumą. Jeigu apsaugos darbuotojas įtaria, kad galbūt daroma nusikalstama veika, jis turi teisę prieiti ir paprašyti prisistatyti, parodyti asmens dokumentą, turi teisę netgi paprašyti parodyti rankinę, jeigu įtaria, kad gali būti vykdomas nusikaltimas“, – teigia R. Stanaitytė-Česnulienė.

„Į bet kokį lankytoją arba mūsų darbuotoją jos [parduotuvės] reaguoja priešiškai. Visų pirma yra domėjimasis, kas daroma, kodėl, spaudžiama to nedaryti pradedant pikta veido išraiška arba tiesiog prašymu išeiti iš parduotuvės“, – tvirtina „PriceOn“ direktorius J. Laneckis.

„Apskritai apsauginis privalo užtikrinti viešąją tvarką saugomame objekte bei reikalauti, kad personalo darbuotojai, lankytojai ir svečiai laikytųsi darbo tvarkos ir viešosios tvarkos taisyklių. Jeigu parduotuvės lankytojas ima fotografuoti arba filmuoti parduotuvėje, negavęs atitinkamo leidimo, o tai prieštarauja tos parduotuvės vidinėms taisyklėms, apsaugininkas turi teisę sulaikyti tokį žmogų ir netgi perduoti policijai“, – aiškina „Pinigų kartos“ kalbintas apsauginis.

Kai kurie prekybos centrai fiksuoti kainų nebetrukdo

J. Laneckio įsitikinimu, parduotuvės turėtų skaidriai vykdyti Lietuvos įstatymus, neprisigalvoti dviprasmybių, nenustatinėti savo vidaus taisyklių, prieštaraujančių įstatymams: „Mes pirmi ateinam į tą rinką ir sunkiai dirbam prasimušinėdami sau tą teisę, parduotuvės su ja susigyvena ir kai kurie prekybos centrai jau tam nebetrukdo“.

„Aišku, apsauginiai ne visuomet elgiasi atsižvelgdami į savo darbo instrukcijas. Priklauso nuo paties asmens, dirbančio tokį darbą. Retas apsaugos darbuotojas sugeba būti diplomatiškas bei korektiškai nesugeba atlikti savo pareigų. Taip, iš tikrųjų dauguma apsaugos darbuotojų yra socialiai neišsivystę,  gėda dėl tokių kolegų“, – sako tapatybės nenorėjęs atskleisti apsauginis.

Šiek tiek išgąsdinti, bet labiau susidomėję, kaip čia veikia ar neveikia tos vartotojų teisės, nusprendėme patikrinti, ar kas išmes mus už pakarpos, kai nusirašinėsime, fotografuosime ar erzinančiai mobiliuoju filmuosime produktus. Ir kur mes tik nėjom – ir į kvepalų parduotuvę, ir kosmetikos, ir į namų apyvokos reikmenų parduotuvę, tačiau niekas nepasakė nė pusės žodelio, na, gal vienas kitas pardavėjas ir pašnairavo kreivai, bet nusprendė susilaikyti nuo komentarų.

„Šiuo metu vartotojai turi galimybę savo išmaniuoju telefonu nusiskenuoti prekių kodus, kainas palyginti, ir jie turi kuo aktyviau tai daryti, nes Lietuvoje yra taip, kad vartotojai patys turi ginti savo teises ir patys pasilyginti tas kainas, nelaukdami kol tai kažkas jų naudai padarys iš valstybinių institucijų“, – įsitikinusi Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė A. Armanavičienė.

Taigi ekonomistai bei teisininkai skatina pirkėjus domėtis ir lyginti kainas, jų lygintojai piktai „loja“ ant apsaugos darbuotojų bei parduotuvių taisyklių kūrėjų, o pats pirkėjas lieka kaip bandomasis triušis – vieną kartą pabandęs nufilmuoti ar nufotografuoti mėgstamo produkto kainą gali ir „sausas“ iš parduotuvės išlipti, o kitą kartą, žiūrėk, ir dantis iššiepę apsauginiai gali prisistatyti ir maloniai jus iš parduotuvės išprašyti, kad žmonai fotografavote bandeles.