„Svajonės pildosi", - eidami į Rugsėjo 1-osios šventę aukštojoje mokykloje galvos vieni. „Reikės kaip nors ištverti tas nuobodžias paskaitas", - kirbės profesinę mokyklą pasirinkusių jaunuolių galvose. Kurie laimi daugiau? Tie, kurie ilgai nelaužydami galvos įgyja gerą darbininkišką profesiją, ar tie, kurie keletą metų atkakliai siekia mokslo aukštumų?

Vertinantys savo galimybes ir žinantys, kad siekti aukštojo mokslo - ne jų tikslas, renkasi profesinę mokyklą. Šiuo metu darbininkų atlyginimai ne tik prilygsta, bet dažnai ir pranoksta aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių algas. Stoti į profesinę mokyklą skatina ne tik didėjantys atlyginimai, bet ir galimybė lengvai rasti darbą. Kai kurios profesinės mokyklos, iki šiol priimdavusios visus norinčius studijuoti, pastaraisiais metais pradėjo rengti konkursus. Tiesa, ne visos specialybės populiarios.

Vilniaus siuvimo ir automechanikų mokykloje netrūksta norinčių mokytis automechaniką, o siuvėjų ateina mažai. „Ypač laukiame dekoratyvinės tekstilės gamybą studijuoti norinčių jaunuolių. Įgiję šią specialybę jie galėtų tapti siuvėjais ar dizaineriais", - perspektyvas vardijo mokyklos direktorė Elena Pelakauskienė.

Vilniaus universiteto studentė Rita Muzikevičiūtė įsitikinusi, kad gerą darbą garantuoja tik universitetinis išsilavinimas. Į profesines mokyklas, jos nuomone, eina tik tie, kurie tingėjo mokytis ir prastai išlaikė brandos egzaminus.

Du Vilniaus siuvimo ir automechanikų mokykloje baigęs devyniolikametis Justas Milišauskas čia atėjo iš „Minties" gimnazijos. Daugeliui toks pasirinkimas atrodo mažų mažiausiai keistas, tačiau anot E.Pelakauskienės, tokių mokinių yra ne vienas.

„Iš pradžių ir aš maniau, kad mokytis profesinėje mokykloje - ne pats geriausias pasirinkimas. Tačiau įsitikinau, kad taip nėra. Čia sutikau daug įdomių žmonių, po metų įgysiu automobilių elektros įrenginių remontininko specialybę. Lengvai galiu suderinti darbą ir mokslus", - profesinės mokyklos pranašumus vardijo J.Milišauskas. Vaikinas spėja ir mokytis, ir praktikuotis - dirba servise.

Pasirinkti tokią specialybę J.Milišauską paskatino dėdė lenktynininkas. „Jau seniai domiuosi automobiliais. Be to, matau daug perspektyvų. Mokykloje išmoksiu techninių dalykų, paskui stosiu į Vilniaus Gedimino technikos universitetą", - ateities planais dalijosi vaikinas.

Lietuvių filologiją studijuojanti dvidešimtmetė Rita Muzikevičiūtė buvo atvira: ji nenorėtų dirbti siuvėja ar virėja. Dar būdama paauglė mergina žinojo - norint studijuoti išsvajotą specialybę privalu gerai mokytis.

„Vilniaus universitete yra milžiniškas konkursas, bet man pavyko", - šypsojosi vilnietė. Pasirinkimą paaiškino taip: aukštosios mokyklos suteikia puikų išsilavinimą, plečia akiratį. Jai patinka, kad universitete dėsto patyrę ir kvalifikuoti dėstytojai. Įdomūs ir studijuojantys žmonės. „Įstoja tokie, kurie turi panašius tikslus: tobulėti, nuolatos kažko siekti. Nemėgstu vidutinybių", - tvirtino studentė.

R.Muzikevičiūtė džiaugėsi, kad jos studijų draugai yra charizmatiški ir tvirtai žino, ko nori. Ar tenka konkuruoti su jais? „Žinoma, dar ir kaip. Tačiau tai skatina tobulėti", - sakė būsima filologė. Ji įsitikinusi, kad baigusiai aukštąją mokyklą bus nesunku gauti gerą darbą. R.Muzikevičiūtė svajoja apie bendrovės direktorės ar vadovės pareigas. Užsidirbti ji ketina dirbdama protinį darbą. O profesinėse mokyklose, jos įsitikinimu, mokosi nelabai stropus jaunimas.