– Sistemų medicina – terminas, kurį žino vos vienas kitas mūsų šalies gydytojas, o pažangiosiose pasaulio klinikose tai yra sveikatos išsaugojimo ir ligų diagnostikos pagrindas. Gal primintumėte, kas tai yra?

– Požiūris į gyvenseną ir mediciną pastaruoju metu kinta. Į gydymo teoriją ir praktiką vis aktyviau skverbiasi holistinė medicina. Iki šiol pas mus ligonių gydymo metodika rėmėsi organų medicina. Tačiau negalima žmogaus sveikatos vertinti vien dalimis. Juk organizmas yra vientisas, organų veikla susijusi, jie veikia vienas kitą. Sistemų medicina, kurią apima bent jau reguliacinės ir bioenerginės sistemų bei organizmo struktūros vienovė, padeda surasti ir gilumines, ir išorines ligų priežastis.

– Kodėl pas mus netaikomi šie metodai?

– Pirmiausia todėl, kad nerengiami sistemų medicinos specialistai. Ši disciplina dėstoma tik Slaugos ir Visuomenės sveikatos fakultetų studentams, ir tai vos vieną semestrą arba studentams ją pasirinkus savanoriškai. Kitų universitetų studentai iš viso neturi žinių apie holistinę ir sistemų mediciną. Apie tai išgirdę, susidūrę su ja, atlikdami praktines užduotis, studentai labai susidomi šiomis idėjomis, jas sugeria tarsi perdžiūvusios kempinės, parašo labai gerus referatus. Tai džiugina.

– Ką aiškinate studentams?

– Negalima žiūrėti į žmogų, tarsi jis būtų suskirstytas į atskiras dalis: širdį, plaučius ir kitus atskirus organus. Juos visus jungia smegenys, reguliacinė sistemų funkcija. Pagrindiniai komponentai yra trys: reguliacinė sistema, bioenerginė, kurią sudaro širdis, kraujagyslių sistema, ir struktūra – mūsų visas organizmas bei atsakingi už funkcijas raumenys, kaulai. Visi trys komponentai turi būti vertinami kartu, nes vienas kitą papildo. Jei viena sistema ima šlubuoti, kitos mobilizuojasi, kad įjungtų rezervus jai padėti. Todėl bet kurios patologijos negalima vertinti atskirai. Tarp sistemų turi būti darna – tik tuomet žmogus bus sveikas.

– Jūs, mokslininkai, tą darną gebate nustatyti?

– Vienoje mūsų universiteto laboratorijų, Kardiologijos institute, atliekame tyrimus, kaip širdies veikla reaguoja į fizinį krūvį. Tai veloergometrija, metodas, kuris taikomas mūsų gydymo įstaigose. Tiriamasis mina stacionaraus dviračio pedalus, prijungtais elektrodais kas minutę didinamas krūvis. Užfiksuojamas širdies dažnis, sistolinis ir diastolinis kraujospūdis. Vertinamas krūvio didėjimo poveikis širdžiai ir, jį nutraukus, širdies veiklos sugrįžimo į normalią būklę režimas. Visais etapais turi reaguoti visos sistemos. Tai labai svarbus, integruojantis viso organizmo reakcijas vertinimas. Taigi mes vertiname struktūrinę, periferinę, reguliacinę ir aprūpinančiąją – kardiovaskulinę sistemas. Jos visos trys veikia kartu, viena kitą kompensuoja.

Jei kiekvieną atskirai vertins kardiologas, fiziologas bei psichologas ir savo srityse nukrypimų nematys, padarys išvadą, kad žmogus sveikas. Tačiau šiai sveikatos sąlygai būtina darna tarp sistemų. Mes tai vertiname. Pastebėję trikdžių, ieškome gilesnių priežasčių.

Štai, pavyzdžiui, neseniai vienai tirtai moteriai, vertindami jos reakciją į krūvį, nustatėme, kodėl ji dūsta dirbdama fizinį darbą ar mankštindamasi, nors širdis sveika. Pasirodo, fizinio krūvio metu moters kraujyje nepadaugėja tirotoksino, kurį ji vartoja dėl pašalintos skydliaukės.

– Nuostabu, kai tiksliai nustatoma negalavimų priežastis. Kodėl tai netaikoma praktiškai?

– Galbūt per mažai aktyvūs esame, stengiamės labiau gilintis į mokslą, o ne populiarinti jį, lendame ne platyn, o gilyn. Bet jau laikas apie tai garsiai kalbėti ir universiteto, ir respublikos mastu. Beviltiškai atsiliekame nuo pasaulio.

Bet jau laikas apie tai garsiai kalbėti ir universiteto, ir respublikos mastu. Beviltiškai atsiliekame nuo pasaulio.

– Specialistų rengimas – universiteto kompetencija? Ar tam reikia papildomų lėšų?

– Lėšos paskirstomos pagal programas, dėstomus dalykus. Nemanau, kad reikia papildomo finansavimo. Labiau trūksta drąsos įsileisti naujų vėjų. Šios problemos būdingos viso pasaulio aukštajam mokslui. Universitetas yra mokymo, mokslo ir praktikos institucija, bet labiau susikoncentruoja į dėstymą, studijas, o kitas sritis palieka nuošalėje. Paprasčiau dėstyti tai, ką darai daugelį metų. Vidinis sustabarėjimas stebimas visame  pasaulyje.

Neseniai pas mus lankėsi Mechiko sveikatos apsaugos ministras. Kalbėjome apie endobiogeninės medicinos plėtrą. Tai tas pats kompleksinių sistemų teorijos taikymas medicinoje, tik kiek kitu aspektu. Trumpai tariant, tai sistemų medicina. Kai paklausėme, ar Meksikos universitetai rengia šios srities specialistus, ar einama ta kryptimi, mums atsakė, kad su universitetais nesusikalba. Specialistai rengiami tik privačia iniciatyva, nes verslas jaučia nišą ir greičiau ją užpildo, o universitetai dirba inertiškai.

Oksfordo, Masačusetso ir kai kuriuose kituose institutuose skiriama kreditų sisteminės medicinos studijoms, yra atskirų šios srities mokslo institucijų. Pas mus su verslu prasčiau – jis visiškai nestimuliuoja mokslo. Judėjimas vyksta entuziastų dėka: seminarai, paskaitos organizuojama savaitgaliais. Štai kartą per tris mėnesius pas mus atvyksta vienos Čikagos ligoninės vadovas skaityti mums paskaitų apie sistemų mediciną. Šių žinių pirmiausia reikia šeimos gydytojams. Judėjimą remia mecenatas Nicolas Ortizas iš Prancūzijos, IKI parduotuvių tinklo Lietuvoje įkūrėjas, atvyksta lektorių iš Meksikos, kitų pasaulio šalių.