Šalies krepšinio rinktinės fizinio rengimo treneris Virginijus Mikalauskas iki smulkmenų pažįsta kiekvieną žaidėją – kurį raumenuką reikia pastiprinti, kaip ištvermę padidinti ar netgi įtikinti pratimo svarba.

Degančiomis akimis apie savo darbą kalbantis 38-erių V.Mikalauskas, ko gero, ir akmenį įkalbėtų sportuoti. O profesionalų ir įtikinėti nereikia – patys susiranda trenerį ir prašo jo pagalbos. Lietuvio galimybes yra išbandžiusi ir garsiausia pasaulio krepšininkė Lisa Leslie – moterų krepšinio Michaelas Jordanas. Su šia žaidėja V.Mikalauskas 2005–2006 m. sezoną yra dirbęs Maskvos srities "Spartak" komandoje.

Kaip per mėnesį atgauti jėgas, kaip suderinti skirtingos fizinės būklės žaidėjų pasirengimą, kaip neperlenkti lazdos siekiant geriausios sportinės formos, kaip apskaičiuoti, kad jėgų užtektų iki Europos čempionato pabaigos? Šie ir panašūs klausimai – didžiausias V.Mikalausko rūpestis, kuris pirmasis iš Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerių pradės darbą su žaidėjais.

– Treneri, visi žaidėjai į rinktinę atvyks skirtingos fizinės būklės. Kaip pavyks suderinti jų pasirengimą? – pradėjome pokalbį su V.Mikalausku.

– Didžiausia problema, kai vieni žaidėjai sezoną baigia gegužės viduryje, kiti – birželio antroje pusėje. Ir mums didžiausias rūpestis bus Italijos krepšinio finale dar žaidžiantys Rimantas Kaukėnas ir Kšyštofas Lavrinovičius. Bet su tokia situacija susidursime ne pirmą kartą. Iki pirmosios rinktinės stovyklos likus 15 dienų, parengsiu kiekvienam rinktinės kandidatui individualius treniruočių planus. Bus atsižvelgta į kiekvieno jų per sezoną turėtą fizinį krūvį – varžybų skaičių, žaistas minutes, kiekvieno turėtas problemas. Atvažiavus į pirmąją rinktinės treniruočių stovyklą žaidėjams nebereikės įvadinių treniruočių, tad sutaupysime laiko, nes jo ir taip truks. Tačiau šis darbas – ne naujiena. Patirties įgijome rengdamiesi ir praėjusiam Europos čempionatui, ir Pekino olimpinėms žaidynėms. Tuomet pavyko pasiekti gerą fizinę formą.

– Ąžuolyne šiuo metu iš rinktinės kandidatų į jūsų treniruotes ateina tik Jonas Mačiulis. Ar žinote, ką kiti veikia?

– Dar ilsisi. "Lietuvos ryto" žaidėjams buvo išskirtinis ir labai sunkus sezonas, jiems reikia poilsio, bet vilniečiams sakiau, kad ilsėtųsi protingai – eitų paplaukioti, pamintų dviratį, pasikaitintų pirtyje. Manau, jie nepamiršo patarimų. O Steponas Babrauskas iškart po paskutinių finalo rungtynių paskambino ir sako: "Treneri, neturiu ką veikti." Pirmadienį žada pradėti sportuoti Giedrius Gustas. Treniruočių programos paprašė ir po traumos atsigaunantis Tomas Delininkaitis. Jonas Mačiulis iš tiesų maloniai nustebino, kai tuoj po sezono paskambino ir pasakė, kad nori sportuoti. Dar turėjau įtikinėti jį, kad pailsėtų truputį. Vis dėlto jis elgiasi teisingai ir profesionaliai. Sezoną Jonas baigė be traumų, tad norėdamas, kad organizmas išvengtų stresinės situacijos, išbalansavimo po didelių fizinių krūvių, jis greitai vėl pradėjo mankštintis ir matote, kad daro tai su šypsena. Jonas sportuoja su tokiu entuziazmu, kad jį reikia net pristabdyti. Ir labai gerai, kad sportuoja prižiūrimas trenerio, o ne vienas. Nuo liepos 1 d. jau privalės sportuoti visi rinktinės kandidatai pagal kiekvienam parengtam planą. Nuo birželio 15 d. individualiai dirbti pradės šalies antrosios rinktinės nariai.

Aš manau, kad žaidėjams po sezono komandų fizinio rengimo treneriai turėtų duoti planus, kaip mankštintis. Ar sportininkai tai darytų, jau kiekvieno asmeninis reikalas ir supratimas. Jie turi keisti sportinę veiklą, bet mankštintis privalo. Du mėnesiai pasyvaus poilsio jau būtų organizmo kankinimas. Prasidėjus sezonui jau reikėtų laukti traumų. Esu pastebėjęs, kad dalis žaidėjų pradeda galvoti tik pradėję jausti, kad sveikatos lieka vis mažiau.

– Kai antroje karjeros pusėje žaidėjus užklumpa traumos, tai tam įtakos turi kažkada paliktos fizinio rengimo spragos?

– Taip, tai yra viena priežasčių. Per daugelį metų viskas susikaupia. Kol žaidėjai jauni, organizmas greitai atsistato po krūvio, tačiau metams bėgant organizmas pradeda viską jausti ir tuomet atsiliepia visos padarytos klaidos. O sportininko karjeros ilgaamžiškumui fizinis pasirengimas turi labai didelės įtakos, galų gale riziką gauti traumą sumažina bent 90 proc.

– Ką žinote apie rinktinės kandidatų fizinę būklę?

– Visų būklė bus aiškesnė, kai Kauno klinikose atliksime išsamų kiekvieno žaidėjo sveikatos patikrinimą. Turėdami medikų rekomendacijas, galėsime tiksliau dozuoti krūvius. Tuomet fizinis rengimas žaidėjams nebus kankynė.

– Ar NBA žaidžiančių krepšininkų, konkrečiai – Lino Kleizos, fizinė forma nelabai skiriasi nuo žaidžiančių Europoje?

– Nesiskiria. NBA žaidėjams varžybų sezonas būna sunkus, bet visą pasirengimo procesą jie pradeda forsuoti prieš pat NBA pirmenybes. Šiaip dėl Lino jokių problemų nebūna, jis labai darbingas ir greitai pasiekia reikiamą rezultatą.

– Turbūt sunkiausia reanimuoti bus R.Kaukėną ir K.Lavrinovičių?

– Reanimuosime juos fiziniais pratimais. Jeigu tik jie nepatirs traumų, neabejoju, kad padėsime jiems greičiau atgauti jėgas. Tai bus ne pirmas atvejis, tokios patirties jau turime. Jiems daugiausia skirsime reabilitacinį fizinį krūvį. Bet po tokio ilgo sezono bus tik du žaidėjai, tad jiems tikrai galėsiu skirti išskirtinį dėmesį. Manau, iki Europos čempionato visų krepšininkų fizinė forma bus vienoda.

– Ar žaidėjai, baigę sezoną, skambina, klausia, kaip elgtis, po truputį sportuoti, ar ilsėtis?

– Daug sulaukiu tokių skambučių. Tai yra normalu ir taip turi būti. Pirmiausia rekomenduoju mankštą derinti su poilsiu, kad pailsėtų ne tik kūnas, bet ir smegenys. Daugiausia rūpintis pradeda jau subrendę sportininkai, kurie pradeda galvoti, kaip pratęsti karjerą kuo ilgiau. O aš sakau, kad fizinio rengimo treneriai turi raktą nuo seifo, kur sudėti jų pinigai.

– Fizinio rengimo treneris visą darbą atlieka parengiamuoju laikotarpiu. O koks jūsų darbas prasidėjus Europos ar pasaulio čempionatui?

– Tuomet jau vyksta individualus darbas. Vienam reikia treniruočių programos, kitam reikia didesnį dėmesį skirti dinaminiams pratimams, trečiam – padėti išsigydyti nedidelę traumelę. Bet varžybose jau matome galutinį rezultatą, kas buvo padaryta iki jų, todėl kažko nebepakeisi. Bet galiu vyriausiajam treneriui patarti dėl pratimų trukmės ar treniruotės apimties. Šiuos dalykus, kurie iš šalies nematomi, bet pakankamai svarbūs, visada deriname su vyriausiuoju komandos treneriu. Praėjo tie laikai, kai reikėjo įrodinėti fizinio rengimo trenerio reikalingumą.

– Kaip manote, kiek įtakos komandos rezultatams turi fizinis pasirengimas?

– Gerus rezultatus lemia visuma, negalima išskirti kažkokio vieno dalyko. Tačiau, be jokios abejonės, fizinis pasirengimas turi didelės įtakos ir labai svarbu, kad fizines jėgas iki pabaigos išsaugotų tie žaidėjai, kuriems tenka pagrindinis krūvis. Kaip komanda pasirengusi fiziškai, geriausiai matosi Europos, pasaulio čempionatų ar olimpinių žaidynių pabaigoje. Silpnas fizinis pasirengimas komandai reikštų nuosprendį, nes šiais laikais labai didelis greitis, aikštėje ir po krepšiu vyksta kieta atletiška kova, o visa tai kainuoja daugiau fizinių jėgų. Svarbiausia – neperlenkti lazdos, nes truputį pridėti galima, o nuimti jau kartais būna per vėlu. Persitreniravus prasideda traumos, sportininkas tampa irzlus ir nedarbingas.

– Ar galite pasakyti, kuris iš rinktinės kandidatų yra fiziškai stipriausias?

– Dauguma mūsų krepšininkų fiziškai yra pakankamai stiprūs. Žvėriškos sveikatos yra Artūras Jomantas, Jonas Mačiulis, Rimantas Kaukėnas, Tomas Delininkaitis, Giedrius Gustas. Turbūt galėčiau vardyti ir toliau. Aišku tai, kad kiekvienas krepšininkas savo pozicijoje pagal fizines savybes yra vienas stipriausių. Daugelį jų netgi reikia stabdyti, nes energija veržiasi per kraštus. O akys degti ir kojos sprogti turi varžybose.

– Ar jūsų darbo metodika dažnai keičiasi?

– Aš sakau, kad fizinio rengimo treneris kaip chirurgas – mėnesį netreniruok ir prarasi įgūdžius. Kadangi šiemet darbą Rygos ASK klube baigiau sausį, tai turėjau laiko tobulintis. Su Ramūnu Butautu skaitėme paskaitas LKKA studentams, todėl privalėjome tam rengtis, pasakyti naujų dalykų, nes negali sakyti to paties, ką kalbi kiekviename seminare. Labai daug naujų dalykų nėra išrandama, bet niuansai keičiasi ir turime spėti juos pagauti. Kita vertus, man pačiam būtų neįdomu kalbėti apie tą patį, todėl ieškau naujų aspektų.

– Esate lengvosios atletikos treneris, bet, regis, artimiausias darbas jūsų sielai yra būtent krepšinio komandose?

– Jaučiu labai didelį pasitenkinimą dirbdamas šitą darbą. Tikriausiai tai yra pašaukimas. Visada svajojau būti toks treneris kaip Aleksandras Kosauskas. Dar nesu tiek pasiekęs, kiek jis, bet turiu tikslą pasiekti dar daugiau. Ir nesakau, kad kada nors galbūt negrįšiu į lengvąją atletiką.