V. Severinui teko dar didesnis išbandymas – važiuojant sutemose sugedo motociklo generatorius, išsikrovė akumuliatorius ir tamsoje sportininkas važiavo aklai. Kurį laiką jam kelią švietė A. Ilgauskas, tačiau po kurio laiko turėjo atsisveikinti, kadangi būtų pavėlavęs į tarpinį finišą. Likęs visiškai be šviesų V. Severinas rėžėsi į skersai kelią pastojusį vežimą, kurio važnyčiotojas paprasčiausiai užmigo. Motociklininkas keliolika metrų lėkęs kūliavirsčiais smarkiai susižalojo dešinę ranką, motociklas buvo sumaitotas, o arklį teko nušauti.

Ralis neapsieidavo ir be intrigų: pavyzdžiui, 1932 m. Policijos sporto klubo ekipažas surinko dviem taškais daugiau už nugalėtoją P. Hiksą, tačiau pirmojo prizo negavo – pagal varžybų taisykles turėjo važiuoti patys automobilių savininkai, tuo tarpu Policijos sporto klubas buvo nusisamdęs šoferį. Policija padavė apeliaciją, bet į ją nebuvo atsižvelgta.

Trečias tais pačiais metais finišavęs V. Severinas (tuo metu jis dirbo B.S.A. atstovybėje mechaniku) prisimena gavęs komandos įsakymus nusileisti ir nelenktyniauti su kitais B.S.A. atstovais Vilpišausku ir Valdenbergu, kurie pasidalijo pirmą ir antrą vietas.

Lenktynes lydėdavo ir kuriozai – prisimindamas 1937-ųjų lenktynes, A. Ilgauskas pasakojo, kad kai kurie automobilininkai ir motociklininkai važiuodavo be žemėlapių, o kiti nusprendė tuo pasinaudoti. Daugiausiai eibių prikrėtė Amerikos lietuvių bendrovės ekipažas – sankryžose jie išjudindavo stulpus su rodyklėmis ir užlankstydavo lenteles su vietovių pavadinimais. Atlenkti lentelę nebuvo problema, tačiau jeigu stulpas pajudintas – tai gal jis apsuktas? Niekas šito nežinojo ir kai kas nuvažiavo klaidingu keliu. 1938 m. tas pats darėsi, įtariama tai tų pačių pokštininkų darbas.

Buvo aprašyti keli epizodai kaip lenktynių dalyviai įlėkę į kokį miestelį po lietaus rasdavo didelę balą, o šalia jau pasirengę paslaugūs žmogeliai su vežimais. Padėdavo ne veltui: paprastai traukdavo už penkis litus, kas tada buvo nemažas pinigas. Kadangi dalyviams teko sukarti daugiau nei tūkstantį kilometrų dažnai sudėtingomis sąlygomis, įskaitant naktinį važiavimą, daugelis dalyvių naudojo kavos ekstrakto tabletes. Vietoj vienos nurijęs tris V. Severinas netrukus pajuto perlenkęs lazdą – po finišo tris naktis negalėjo bluosto sudėti.

1938 m. A. Ilgauskas finišą pasiekė ištinusiu veidu – įlėkė į bičių spiečių. Beje, dėl itin sunkių sąlygų jis tik vienintelis lenktynes baigė nurodytu laiku.

Paliko lenktynės „Aplink Lietuvą“ ir mįslių – pavyzdžiui, 1938 metais nugalėjusiam inžinieriui M. Salevskiui oficialiai nebuvo įteikta Prezidento taurė, kurią galėjome pamatyti per Lietuvos sporto trofėjų parodą istorinėje Prezidentūroje Kaune. Ant taurės išgraviruoti nugalėtojų pavardės: dukart P. Hiksos ir kartą – M. Salevskio. Kodėl nebuvo įteikta taurė taip ir neaišku, juolab, kad vienoje 1938 m. nuotraukoje kartu su kitais „Adler“ automobiliais lenktyniavusiais dalyviais įamžintas M. Salevskis laiko būtent Prezidento taurę.