Lenktynės „Aplink Lietuvą“ sukuria ypatingą nuotaiką: apima jausmas, lyg žvelgtum į prieškario fotografiją – pageltusią ir pablukusią, kampuotais krašteliais, spinduliuojančią nostalgiją, keliančią ir smalsumą, ir pagarbą.

Nuo šių varžybų prasidėjo mūsų šalies automobilių sporto istorija. Tai jau aštuntąją dešimtį perkopusi tradicija, kuria galime pelnytai didžiuotis. Neslėpsiu, kad šių lenktynių atžvilgiu negaliu būti objektyvus – jose dalyvavo ir dukart nugalėjo mano senelis Pranas Hiksa. Deja, jo įspūdžius sužinojau tik iš atsiminimų, su kuriais mielai pasidalinsiu.

Užtat man teko garbė bendrauti su tuomet varžybose motociklais lenktyniavusiais Antanu Ilgausku (1937-1938 m.) ir Viktoru Severinu (1931-1932 ir 1937 m). Nors tai įvyko daugiau nei prieš penkiolika metų, atmintin įstrigo bemaž kiekviena pokalbio detalė. Labiausiai stebėjausi jų atmintimi ir entuziazmu – regis, jei galėtų, šoktų ant motociklų ir vėl lėktų tėviškės keliais.

Beje, A. Ilgauskas simboliškai dalyvavo atkurtose lenktynėse „Aplink Lietuvą“ 1996 metais – savo akimis regėjau, kaip jis raitė su savo numylėtu „Harley Davidson“ slalomą Vilniuje prie Spaudos rūmų. Deja, laikas negailestingas ir abu veteranai jau Anapilyje...

Lenktynės „Aplink Lietuvą“ yra tik dviem dešimtmečiais jaunesnės už žymųjį Monte Karlo ralį, kurio trasos tarpukaryje ėjo ir per mūsų šalį. Varžybos startavo 1931 m. ir buvo kupinos entuziazmo, nuotykio dvasios – tokį įspūdį gali susidaryti vartydamas tuometinę spaudą. Ji įvardijo keturis pagrindinius lenktynių tikslus (kalba netaisyta):

1) parodyti mašinų ir jas valdančių asmenų ištvermingumą;
2) važiuotojo sugebėjimą tiksliai išskaičiuoti savo kelionę;
3) duoti progą mūsų automobilistams ir motociklistams susipažinti su mūsų kelių situacija;
4) parodyti kokios mūsų keliams pritaikytos geriausios mašinos.

Skirtingais metais lenktynėse startavo nuo 15 iki 26 dalyvių. Tai buvo solidu atsižvelgus į to meto transporto priemonių skaičių: tarpukaryje jos buvo skaičiuojamos tūkstančiais, dabar – vien lengvųjų automobilių daugiau nei pusantro milijono. 1937 metais 1243 lietuviams teko 1 automobilis, dabar 1000 gyventojų – artėjama link 500. Be to, tarpukaryje automobilį galėjo įpirkti toli gražu ne kiekvienas, o lenktynės niekada nebuvo pigus malonumas.

Tuomečių lenktynininkų gretose buvo inžinieriai, verslininkai, gimnazijos direktorius, žemės ūkio ministerijos agronomas, valstybės kontrolės valdininkas, policininkai, aviacijos karininkai, gydytojas, knygyno savininkas, konsulas. Tarp žvaigždžių – operos solistas Kipras Petrauskas ir daugelio tarptautinių ralių dalyvė Ivona Whitakker iš Latvijos. Lenktynės „Aplink Lietuvą“ išugdė ir savus herojus – po dukart nugalėjusius automobilininkus Praną Hiksą, M. Salevskį, motociklininką Juozą Vilpišauską.

Pagrindiniai iššūkiai dalyviams buvo naktinis važiavimas, prasti keliai, techninės problemos, gamtos išdaigos (kaitra, rūkas, lietus, po kurio vieškeliai virsdavo liūnais). Automobiliai buvo standartiniai, nebent minimaliai sutvirtinta pakaba (pvz., lingės). Apie saugumo priemones – šalmus (juos atstojo odinės lakūnų kepurės) ar tuo labiau saugos lankus – kalbos net nebuvo. Ekipažą galėjo sudaryti iki keturių žmonių, kai kurie važiavo su žmonomis ar net vaikais.

Lenktynės baigdavosi apdovanojimais ir vakariene žymiausiame to meto Kauno restorane „Metropolis“. Garbės prizus steigė Lietuvos Respublikos Prezidentas, autoklubas ir aeroklubas, piniginius – autoklubas (motociklininkams), automobilių firmų atstovai, pvz. AMLIT (Amerikos lietuvių bendrovė). Prizai siekė nuo kelių šimtų iki 1000 litų.

Varžybose nestigo sportinių dramų: 1937 metais motociklininkai Juozas Apšega su „Indianu“ ir Dausa su B.S.A. surinko po vienodai taškų, bet pirmojo vidutinis greitis buvo arčiau nurodytojo, dėl to jis buvo paskelbtas nugalėtoju. Tais metais tarp motociklininkų iki Rokiškio pirmavęs A. Ilgauskas finišavo trečias, nes keliasdešimt kilometrų rankomis laikė viela pririštą įsiurbimo vožtuvo spyruoklę.