Drąsiai galima teigti, kad sibiriečio Viktoro gyvenimas per pastaruosius metus apsivertė aukštyn kojomis. Į Sibirą ištremto lietuvio ir vietinės sibirietės sūnus, kuris tėvą pažinojo tik iš vienintelės jo nuotraukos, Lietuvoje ne tik aplankė jo kapą, bet ir atrado naujus artimuosius – brolį ir seserį.

DELFI pašnekovas atvirai papasakojo apie Sibiro pokario gyvenvietes, kuriose atsirasdavo ištisos lietuviškos gatvės, mišrias šeimas su „liaudies priešais“ išgyvenimo vardan bei jo patirtis Lietuvoje.

Tėvas grįžo į tėvynei sūnui dar negimus

Viktoras užaugo ir iki šiol su šeima gyvena tolimojo Sibiro šiaurėje – Tomsko apskrityje, gyvenvietėje Bielyj Jar. Iki artimiausio apskrities centro – 360 km. „Geležinkelis iki mūsų dar nutiestas, tačiau toliau jo nėra. Ten jau gyvena meškos. Juokauju, aišku. Tačiau į ekspediciją atvykę lietuviai prie ežero iš tiesų eidavo su kirviais“, - juokėsi vyras.

Viktoro gimimo liudijime, eilutėje, kurioje nurodomas tėvas, padėtas brūkšnys. Mat jis gimė dar tuo metu, kai vietinės moterys nedrįsdavo oficialiai prisipažinti, kad gyveno su ištremtaisiais. Viktorui taip ir neteko pažinti tėvo. Pastarasis išvyko iškart, kai tik Rusijos valdžia priėmė sprendimą juos reabilituoti ir leisti jiems grįžti į tėvynę. Tai buvo 1957-ųjų ruduo. Viktoras gimė po 4 mėnesių. Apie tėvo sprendimą vyras žino tik tiek, kad jis sakęs, kad jeigu sulauksiąs sūnaus gimimo, išvykti nebegalėsiąs, tad skubėjo tai padaryti kuo greičiau. Tėvas siūlė kartu vykti ir Viktoro motinai, tačiau tam pasipriešino jos vyresnioji sesuo, bijodama išleisti jaunėlę į svetimą kraštą.

„Kai prašydavau ką nors papasakoti apie tėvą, motina visada sakydavo, kad man tai nereikalinga. Galbūt jai nesinorėjo judinti praeities. Po armijos sumaniau vykti į Lietuvą ieškoti tėvo, tačiau mama ir vėl sulaikė. Mes esame įpratę tėvų klausyti, taigi neišvykau, dėl ko dabar labai gailiuosi. Tai buvo 1979-ieji – dar turėjau galimybę užtikti tėvą gyvą – kaip sužinojau vėliau, jis mirė tik po 4 metų“, - pasakojo pašnekovas.

9-ame dešimtmetyje, palaikomas žmonos Lidijos, jis vėl ėmėsi žygių – kreipėsi į archyvus dėl jo gyvenamosios vietos, tačiau tuomet jau atėjo pažyma apie mirtį. „Tuomet pradėjome svarstyti galimybę aplankyti jo kapą, bet gyvenimas įsuka į savus rūpesčius. Be to, nesitikėjome, kad čia yra giminių. Gavome dokumentą, kuriame buvo nurodyta, kad paskutinius gyvenimo metus jis gyveno sanatorijoje, o pas mus taip vadinami senelių globos namai. Tik Lietuvoje sužinojome, kad sanatorijoje jis ne tik gyveno, bet ir dirbo. Ten iki šiol likęs namas, kuriame jis gyveno, auga obelys, kurias jis pasodino. Mes pasėdėjome po jomis, rinkome obuolius. Nenusakomas jausmas“, - atviravo moteris.

Atsitiktinumas, įrodantis, kad atsitiktinumų nebūna

Dar vienas bandymas ieškoti savo šaknų buvo susijęs su Rusijoje populiaria dingusių artimųjų paieškos laida „Lauk manęs“. Šeima pateikė jai užklausą apie tėvo artimuosius, tačiau jokių žinių taip ir nesulaukė. Galiausiai juos su Lietuva suvedė, regis, visiškas atsitiktinumas, tačiau Lidija įsitikinusi, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna.

„Gyvenvietės viešbutyje įsikūrę ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai ieškojo vairuotojo, kuris juos nuvežtų iki kapavietės, esančios už kelių dešimčių kilometrų. Pamatę šalia viešbučio stovintį autobusiuką, jie kreipėsi į jo vairuotoją. Šis neturėjo laiko, tačiau kažkodėl paskambino man. Didelio entuziazmo nejaučiau, juolab kad man pasakė, kad tai estai, tačiau galiausiai sutikau. Kai nuvykome, jie nuėjo tvarkyti kapų, o aš vaikščiojau po apleistą gyvenvietę, rinkau žemuoges. Tik veždamas juos atgal sužinojau, kad jie lietuviai. Galima įsivaizduoti mano būseną – iš pradžių net nesusivokiau gerai, kas įvyko. Jų reakcija buvo panaši, kai šie išgirdo, kad mano tėvas buvo lietuvis. Visi 15 taip ir sužiuro į mane – norėjosi skradžiai žemę prasmegti. Iškart pasikviečiau juos pas save ir paprašiau išversti tam tikrus su tėvu susijusius popierius, kurių mes negalėjome perskaityti lietuviškai. Mes buvome surinkę viską, ką tuo metu buvo galima rasti archyvuose – deja, ne tiek ir daug. O kai jie uždainavo lietuviškai, net širdis užplakė smarkiau. Iki šio susitikimo nebuvau girdėję lietuvių kalbos“, - pasakojo Viktoras.

Lietuviai savo vyriška jėga gelbėjo Sibire likusias moteris

Vyras iš lietuvių gavo pažadą, kad jo tėvo kapas bus rastas. Šis pažadas buvo įvykdytas su kaupu. Vienas iš ekspedicijos dalyvių ne tik atsiuntė Viktoro tėvo kapo nuotrauką, bet ir jo tėvo vaikų, taigi Viktoro brolio bei sesers, telefonus.

„Dvi dienas vaikščiojau iš kampo į kampą, kol pasiryžau paskambinti. Man buvo baisu, kad neturėsime, apie ką kalbėti, tačiau būgštavimai nepasitvirtino. Pokalbis su seserimi buvo puikus. Tiesa, kai ji pasiūlė iškart pasikalbėti su broliu, pasakiau, kad man reikia pertraukos – pirmiausia turiu suvirškinti šį pokalbį. Brolis man kategoriškai pareiškė – atvažiuoji. Taigi mes susitvarkėme dokumentus, paruošėme sodybą žiemai ir štai esame čia“, - sakė pašnekovas.

Atvykęs į Lietuvą, jis pagaliau numalšino visą gyvenimą jį kamavusį ilgesį – bent ką nors sužinoti apie tėvą. „Iš giminių sužinojau, kad prieš tai, kai tėvas pateko į mūsų gyvenvietę, jis bėgo iš kitos specialiosios zonos, bet buvo pagautas ir grąžintas atgal. Kodėl jis bėgo, galiu tik numanyti. Pasakojama, kad represuotuosius vietiniai gyventojai skriausdavo. Juk atvykėliai iš Pabaltijo ir Ukrainos buvo laikomi liaudies priešais. Taip mus mokė. Tiesa, aš, kaip jo sūnus, šio neigiamo požiūrio nepajutau. Kita vertus, augau jau šiltesnėje politinėje atmosferoje. Taip pat sužinojau, kad Lietuvoje jo grįžusio niekas išskėstomis rankomis nelaukė. Jam buvo sunku susirasti darbą, o ir žmona jo atgal į šeimą nepriėmė, kadangi jau iš anksčiau grįžusių lietuvių sužinojo, kad ten jis gyvena su kita moterimi. Nors jai tikrai nebuvo lengva gyventi vienai. Jai teko vaikščioti po kaimus – ji siūdavo žmonėms, kad galėtų išauginti vaikus, gyveno pas seserį.

Tačiau iš tiesų Sibire tėvas gyveno su mano mama ne todėl, kad norėjo mesti savo šeimą Lietuvoje, o todėl, kad Sibire taip gyventi buvo lengviau. Daug lietuvių gyveno su rusų moterimis. Po karo vyrų Sibire praktiškai neliko – juk Sibiro divizijos ėjo į frontą pirmosios. Norint prasimaitinti, reikėjo įdėti daug pastangų, todėl kai atsirado atvykėliai, jų vyriška jėga buvo labai vertinama. Buvo visiškai nesvarbu, kad jie represuoti. Kai jiems leido įsikurti, jie netgi namus statė. Aš ir pats augau tėvo statytame name. Mūsų gatvėje lietuviai pastatė net šešis namus, galima sakyti, visa jų gatvė buvo. Tačiau kai jiems buvo leista grįžti į Lietuvą, visi išvyko. Pas mus liko tik vienas lietuvis – jis sakė neturintis, kur grįžti“, - pasakojo pašnekovas.

Tekdavo ginti mamą nuo pažeminimų

Sibire įprastos didelės šeimos – po 4-5 vaikus, tačiau Viktoras – išimtis. Berniuko vaikystė prabėgo praktiškai vienumoje. Jis turėjo 11 metų vyresnį brolį, tačiau pastarasis labai anksti išvyko mokytis. Vėliau, jau brandžiame amžiuje, jis mirė. Lietuvoje pašnekovas sužinojo turėjęs dar vieną brolį, kuris žuvo Lietuvos miškuose kaip partizanas, bei nuo ligos mirusią seserį.

Viktoro motina, kad išmaitintų jaunėlį ir išsiųstų pinigų vyresniajam, dirbo įvairiausius darbus – auklyte, virėja, sarge. Kai Viktoras atsibusdavo, mamos jau nebūdavo, kai jis guldavosi, jos dar nebūdavo. Tačiau jis dėl to niekada nesiskundė – priėmė tai kaip neišvengiamybę, o paaugęs visada mūru stodavo už mamą, kai atsirasdavo tokių, kurie bandydavo ją žeminti dėl praeities.

„Dėl to susigadinau su kai kuriais kaimynus santykius. Tačiau kai vietoj senojo namuko savo rankomis pasistačiau erdvų 2 aukštų namą, kaimynai labiau pradėjo mane vertinti. Jie pamatė, kad visgi šį tą sugebu padaryti be niekieno pagalbos“, - juokėsi Viktoras.

Šiandien jis jau užaugino du sūnus, o su žmona Lidija ne tik turi darbus, bet ir užsiima žemės ūkiu, kurio gėrybėmis pramaitina ne tik save ir vaikų šeimas, bet ir giminaičius. Lidija oficialiai jau pensininkė – Šiaurėje moterys į pensiją išeina 50 metų, vyrai – 55, tačiau ji vis dar moko darželinukus muzikos. Viktorui iki pensijos liko keli mėnesiai. Prieš 16 metų jis gavo naują kraną – su juo kartu ir sulaukė pensijos.

Šiandieninis Sibiras tirpsta

„Mūsų kraštas atšiaurus, čia atsipalaiduoti negalima. Dabar klimatas tapo kiek švelnesnis, tačiau iš esmės birželis – dar ne vasara, o rugpjūtis – jau ne vasara. Vakar skambinome namo, pas mus jau 10 laipsnių šalčio. Kai grįšime, jau bus sniego. Anksčiau sniegas iškrisdavo spalį ir ištirpdavo tik gegužę, o lapkritį jau spausdavo 30 laipsnių šaltukas. Žiemą 40-50 laipsnių šaltis mums būdavo įprastas. Tiesa, jis kitoks, sausas, todėl daug lengviau iškenčiamas negu pas jus.

Jaunimas, jeigu išvyksta mokytis, nebegrįžta. Lieka tik tie, kuriems nepasisekė su mokslais ar su gyvenimu. Senukai išmiršta, todėl kai kurios gyvenvietės net visiškai uždaromos. Lieka tik pastatai vaiduokliai. Kadaise daugumą jų pastatė būtent ištremtieji. Jie dirbdavo statybose – iš taigos tekdavo savo rankomis atkovoti žemę. Tai labai sunkus darbas“, - pasakojo Viktoras.

Dėl atšiauraus klimato namai būdavo statomi vienas prie kito – žmonės gyveno labai arti vienas kito. „Negyvenant kartu Sibire neįmanoma išgyventi, tačiau mano požiūrį, matyt, sujaukė lietuviškas kraujas. Kai atvykau į lietuvišką vienkiemį, supratau, kad tai mano svajonė. Galima sakyti, kad čia jaučiuosi kaip namuose. Visada troškau gyventi taip, kad aplink būtų erdvės. Beje, kai augau, mūsų namas buvo gyvenvietės pakraštyje, aš pereidavau gatvę ir miške rinkdavau grybus, uogas, riešutus. Dabar mes atsidūrę praktiškai centre“, - pasakojo pašnekovas.

Dar vienas dalykas, pribloškęs Viktorą Lietuvoje, - gausus istorijos paveldas, atsispindintis architektūroje, miesto grindinyje, visur. Vyras stengiasi kuo daugiau sužinoti apie šią antrąją savo tėvynę ir apgailestauja nemokantis lietuvių kalbos – tuomet taptų jai dar artimesnis. Nors giminaičiai puikia kalba rusiškai, jis įsigijo lietuvių-rusų pokalbių žodynėlį, kad galėtų lietuviškai jiems pasakyti bent vieną kitą žodį.

„Mes pagalvojome, kad galėtume prisidėti prie informacijos rinkimo apie lietuvių gyvenimą Sibire. Dar yra liudininkų, kurie galėtų gyvai papasakoti savo atsiminimus. Greitai jie visi išmirs, o kartu su jais – ir istorija. Mums kilo noras susitikti su tais žmonėmis, surinkti jų pasakojimus, gal pavyktų nufilmuoti“, - atviravo Lidija.