Lituanistai teigia, kad per 20 nepriklausomybės metų iš naujo įvertino praeities lietuvių lietuvių literatūros ir kultūros pasiekimus bei daug pasiekė, kad lietuvybės suvokimas taptų šiuolaikiškas, orus, o ne vien dvelkiantis "kaimiškomis" ar "folklorinėmis" tradicijomis.

Pasak antradienį spaudos konferencijoje kalbėjusių lituanistikos ir kultūros institutų vadovų, plačioji visuomenė kol kas neatrado šių pasiekimų, o tokiai padėčiai pakeisti būtinas sisteminis valstybės požiūris ir didesnis žiniasklaidos dėmesys.

Antradienį Vilniuje rengiamas konferencijos "Lituanistika atkurtoje valstybėje: tapatybę keičiantys atradimai" pristatymas.

"Po sovietmečio mūsų lietuviškoji tapatybė buvo dar labai gynybinė, mes esame pratę gintis nuo pasaulio ir, kita vertus, labai nepasitikime savimi, ką rodo ir mūsų emigracijos, savimonės užsienyje problema. (...) Yra labai didelis lietuviškosios tapatybės kompleksas dėl savęs, savo kalbos, savo kultūros", - žurnalistams sakė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas.

"Populiariojoje kultūroje įsitvirtino labai elementarus supratimas, mes vis dar remiamės iš dalies kaimiškomis, folklorinėmis tradicijomis. Mums sunku įsivaizduoti, kaip lietuviškoji tradicija turi atrodyti Europoje", - kalbėjo mokslininkas.

Pasak jo, lituanistai siekia prisidėti prie šiuolaikinės, kūrybingos visuomenės ugdymo.

"Per 20 metų lituanistika susigrąžino tai, kas sovietmečiu buvo uždrausta, apie ką buvo uždrausta kalbėti. Tai yra istorija, išeivijos palikimas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas. (...) Mes pradedame vertinti savo kultūros paveldą, savo figūras Europos kontekste", - kalbėjo M.Kvietkauskas.

Jo teigimu, svarbu suvokti, jog valstybei reikia sisteminio požiūrio, kad naujausi tyrimai pasiektų visuomenę ir keistų jos sąmoningumą.

"Valstybė mažai dėmesio skyrė, ką lituanistika gali duoti visuomenei, švietimui, kultūrai. Mes gauname didžiulius vertinimo balus už straipsnius užsienio žurnaluose, bet tai, ką mes padarome populiaraus priimtino žmonėms yra vertinama kaip mūsų beveik laisvalaikio užsiėmimas", - kalbėjo lituanistas.

Jis pasakojo, jog lituanistiniai institutai kartu Lietuvos mokytojais bando kartu keisti ugdymo procesą vidurinėse mokyklose ir gimnazijose - lietuvių kalba ir literatūros dėstymą siekia padaryti šiuolaikiškesnį, kad moksleiviai nebūtų treniruojami, bet ugdomi kaip piliečiai ir kūrybingi žmonės.

To paties instituto atstovas Darius Kuolys teigė, jog siekiant išvardintų tikslų siūloma žiūrėti į Skandinavijos šalis. Jis ir kiti spaudos konferencijos dalyviai pažymėjo, jog žiniasklaida skiria mažai dėmesio nacionalinės kultūros populiarinimo temoms.

"Kodėl lietuviai vis grįžta prie Tado Blindos? Paradoksas, lietuvių kultūra turtinga įvairiausių ir įdomiausių siužetų, o mes nieko nedarome, reinterpretuoujame T.Blindą kaip didžiausią nacionalinį šedevrą. Nieko blogo, bet mes tik tuo ir apsiribojame", - kalbėjo D.Kuolys.

"Lietuvoje labai silpna kultūrinė spauda, ji nepasiekia net mokyklos", - sakė jis.

Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė apgailestavo, kad lietuvių sąmonėje antspaudą paliko Lietuvos buvimas imperijų ir totalitarinių valstybių pakraštyje.

"Kartais ta mūsų jausena, kad mes esame periferija kartais mūsų politikų ir mokslo biurokratų yra pateikiama kaip modernybė, kad esą kas čia ta Lietuva, lietuvių kalba, mes esame Europos Sąjungoje regionas ir turėtume taip taip ir gyventi", - sakė J.Zabarskaitė.

Kartu ji pažymėjo, kad ir patys mokslininkai turėtų pateikti žinias apie kultūra ir lituanistiką patraukliomis formomis.

"Viso pasaulio humanitarai dabar daug dėmesio skiria mokslo populiarinimui. Čia atsiranda skaitmeninė, kompiuterinė terpė, kuri yra patogi, ypač jauniems žmonėms, pasakyti naujas žinias, pasiųsti taip, kad jos būtų priimtos", - kalbėjo lituanistė.