Kaip teigia notarė Dalija Svirbutienė, sutarčių, pagal kurias perleidžiamas turtas su sąlyga, kad jo gavėjas rūpinsis jo perdavėju iki mirties, iš tiesų pagausėjo.

Anot ekspertės, tokių sutarčių dabar sudaroma iki 15 proc. daugiau nei anksčiau. Lietuvos slaugos specialistų organizacijos prezidentė pastebi, jog jau dabar šalyje trūksta profesionalių slaugytojų (nemažai jų išvyksta į užsienį), o ateityje situacija gali dar labiau prastėti.

Lrt.lt kalbintos notarės D. Svirbutienės nuomone, turto perleidimo su pareiga išlaikyti iki gyvos galvos sutarčių (viena iš rentos sutarčių rūšių) galėjo pagausėti dėl šalyje susidariusios socialinės, ekonominės situacijos. Įtakos, anot pašnekovės, galėjo turėti ir didesnis teisinis žmonių išprusimas, šia tema pasiekiančios informacijos kiekis.

Kaip pastebi pašnekovė, dažniausiai savo turtą mainais į rūpinimąsi iki gyvos galvos kitam asmeniui užrašo 65–80 metų asmenys. Globėjais paprastai tampa darbingo amžiaus žmonės, 50-mečiai.

„Kalbant apie tas sutartis, pagal kurias asmuo perleidžia turtą su sąlyga, kad jis bus prižiūrėtas iki mirties – tai yra viena iš rentos sutarčių formų. Ir jų iš tiesų dabar pagausėjo. Daugiausiai jas sudaro šiandien dar savimi galintys pasirūpinti žmonės, bet kurie jau yra sulaukę tokio amžiaus arba tokios sveikatos būklės, jog mano, kad ateityje reikės pagalbininko.

Liaudyje tokios sutartys dažnai vadinamos globos sutartimis, bet tai nėra absoliuti tiesa, nes tai nėra globa. Sudarant šią sutartį svarbiausia tinkamai išsirinkti tą asmenį, kuris prižiūrės turto perleidėją. Anksčiau labiau populiarios buvo vadinamosios dovanojimo sutartys. Žmonės įsivaizdavo, kad jeigu jie atiduoda turtą arba jeigu jie parašo testamentą, tai dovanos gavėjas arba būsimas įpėdinis turi jį prižiūrėti. Juridiškai taip nėra“, – pasakojo notarė.

Rentos sutartis garantuoja saugumą visiems

Notarė D. Svirbutienė pastebi, jog senyvo mažiaus žmogus ne visada sugeba pasirinkti tinkamą asmenį, kuris jį prižiūrės iki gyvos galvos.

„Svarbus ne tik žmogaus amžius, svarbu ir lytis, ir charakterio savybės, ir užimtumas. Tai yra žmogus, kuris rūpinsis tavimi ir visiškai ne tas pats, ar jis vyras, ar moteris, ar jis yra judrus, greitas, cholerikas, sangvinikas. O kartais žmonės, sakykime, gana atsainiai į tai pasižiūri. Va, jeigu kaimynė ateina aplankyti du tris kartus per savaitę, tai jau ji labai gera. Būna, su ta kaimyne ir sudaro sutartį, ši pasirodo ne tokia gera, kita kaimynė būna lyg ir geresnė.

Prieš sudarant minėtą sutartį žmogui mes akcentuojame, kad tokios sutarties negalima nutraukti vien todėl, kad tau tas žmogus nepatinka ar atsibodo. Jeigu jis vykdo savo pareigas, tai kas priklauso atlikti, atlieka normaliai, negali pakeisti savo sprendimo vien tik todėl, kad kita kaimynė mieliau šneka, su ja įdomiau bendrauti, o su esamąja nėra apie ką kalbėtis. O jeigu dar tas žmogus visiškai neturi artimųjų, jaučiais vienišas, norėtų bendrauti valandų valandas, tada ir prasideda...

Arba atsiranda „gerų“ žmonių, iš aplinkinių, ima kalbėti: „Jeigu aš tave prižiūrėčiau, kaip tau gerai būtų...“ Globėjas arba rentos mokėtojas vykdo savo pareigas, atrodytų, jos atliekamos gerai, bet garbaus amžiaus žmogus lieka nepatenkintas. Deja, bet tokių kuriozų pasitaiko“, – pasakojo pašnekovė.

Kaip pažymi pašnekovė, rentos sutartys geros ta prasme, kad garantuoja saugumą ir stabilumą tiek vienai, tiek kitai pusei. Įpareigotas ne tik senolis, bet ir asmuo, kuriam jis perleidžia savo turtą.

„Galima prašyti absoliučiai visko. Kartais senyvo amžiaus žmonės bijo pasakyti, ko norėtų iš to savo globėjo. Sudarę rentos sutartį jie jaučiasi daug drąsiau – daug drąsiau pasako, ko nori ir kaip turėtų būti. Beveik kiekvienas, kuris sudaro tokią sutartį, sudaro ją su mintimi, jog nori mirti savo namuose“, – sakė notarė.

Pripažįsta, jog senoliai turi keistenybių

Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ vadovas Petras Ruzgus sako, jog apie garbaus amžiaus globėjus tenka girdėti visokių atsiliepimų, tačiau pripažįsta, jog neretai veikiau patys senoliai apsunkina sau gyvenimą, o ne tie, kurie jais rūpinasi.

„Visko nutinka su tais pagalbininkais. Būna, girdžiu, kad apgavo, pažado nesilaiko, bet tai nėra masinis reiškinys. Dažniau pagyvenę žmonės turi keistenybių, ypač viengungiai. Štai mano kaimynei daugiau nei 80 metų, su giminėmis ji nebendrauja ir nori, kad ją prižiūrėtų vienas žmogus. O ji sveria apie 100 kilogramų, tai įsivaizduokite, kaip ją viena moteriškė gali paversti, ar pakelti? Esą jeigu tu sutikai man padėti, tai jau ir rūpinkis manimi, pašalinių čia nereikia“, – pasakoja pašnekovas.

P. Ruzgus pastebi, kad kai kurie garbaus amžiaus žmonės savo potencialiems globėjams kelia pernelyg didelius reikalavimus, esą jiems atrodo, kad tas, kuriam jie pažadantys palikimą, turi pildyti visus jų norus.

„Patikėkite, globėjas turi sugebėti aukotis. Vis dėlto mes, vyresni žmonės, suprantame, kad ir mums ateis ta diena, kai neapsieisime be kitų pagalbos, todėl reikia su senoliais skaitytis, prisitaikyti prie jų kiek įmanoma“, – kalbėjo Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ vadovas.

Slaugytojų trūksta jau dabar

Lrt.lt kalbinta Lietuvos slaugos specialistų organizacijos prezidentė Danutė Margelienė pastebi, jog jau dabar šalyje trūksta profesionalių slaugytojų, o ateityje situacija gali dar labiau prastėti.

„Bendruomenė sensta, vaikai išvyksta į užsienį, slaugytojų paslaugas teikiančių irgi nebe tiek daug, nes nemažai jų taip pat išvyksta, greitai jų trūks ir įstaigoms. Rasti profesionalų laisvai samdomą slaugytoją nebėra paprasta, nebent tokį, kuris išėjęs į užtarnautą pensiją nori papildomai užsidirbti. Šia tema nėra rašomi straipsniai, skelbimai. Nėra dejuojama. Absoliučiai jokio garso šia tema, tačiau šios profesijos žmonių trūkumas jau labai jaučiamas“, – pastebėjo pašnekovė.

Nors, kaip teigė D. Margelienė, anot oficialios statistikos Lietuvoje slaugytojų priskaičiuojama apie 22–24 tūkst. LSSO duomenimis jų kur kas mažiau – apie 18 tūkst.