JAV politikos politikos apžvalgininko Mindaugo Montvilo nuomone, ES iš tiesų teks skubiai galvoti, kaip reikės derėtis su Vašingtonu dėl prekybos disbalanso švelninimo. Santykių nelengvins ir daugelio Vakarų bei Pietų Europos valstybių nenoras rimtai užsiimti savo gynybos stiprinimu.

Tuo metu Lietuvai, kaip ir kitoms mūsų regiono šalims, egzistenciniu klausimu lieka saugumas ir čia „išrasti dviračio“ nepavyks. Apžvalgininko teigimu, yra dvi jau kurį laiką matomos strategijos: lenkiška – kai patikimumas amerikiečiams įrodomas didžiulėmis investicijomis į gynybą, ir vengriška – kai pasirenkamas „pigus“ kelias, o principai paminami iki pataikavimo Rusijai lygio. „Labai tikiuosi, kad Lietuva pasirinks brangią, o ne negarbingą strategija“, – sakė M. Montvilas.

– D. Trumpui reikia kuo greičiau parodyti, kad jis atneša žadėtus teigiamus pokyčius. Ko jie griebsis pirmiausiai?

– Veiksmų jis galės imtis po inauguracijos, o dabar yra laikas labai greitai sukti smegenis toms valstybėms, su kuriomis JAV turi didelį prekybos deficitą, nes manau, kad, pirmiausiai, būtent jo subalansavimo ir imsis D. Trumpas. Dabar šios šalys greičiausiai jau bando išsiaiškinti D. Trumpo tarifų politikos planus ir ruošia savo planus, kaip galima būtų susitarti kuo palankesnėmis sąlygomis sau.

Pavyzdžiui, Pietų Korėja, kuri labai priklausoma nuo JAV saugumo garantijų ir turi didelį jos naudai prekybos disbalansą, jau kalba apie smarkų amerikietiškų dujų ir naftos importo didinimą. Tai jau D. Trumpo pergalė, o korėjiečiai automatiškai laimi kažkiek D. Trumpo simpatijos taškų.

– Apie tai teks susimąstyti ir ES šalims.

– Ir joms taip pat, nors ES senbuviams kils ir kitokių iššūkių, pavyzdžiui, kaip perlipti per savo „tvarumo religiją“. Bus daug nenorinčių tai padaryti, o tai reiškia, kad bus didelių sukrėtimų. Europiečiams teks labai rimtai peržiūrėti savo strategijas, o kal kas matyti, kad jie tam nepasiruošę.

Vengriška strategija – diplomatiniai viražai ir taikaus kelio su Rusija ieškojimai, o lenkiška – gynybos stiprinimas, gynybos išlaidų didinimas ir pasirengimas atremti bet kokio pobūdžio grėsmes.

– Lietuvai ir mūsų kaimynėms svarbiausia, kad JAV nenusisuktų nuo Europos gynybos. Ką galime pasiūlyti D. Trumpui, kad taip neįvyktų?

– Labai paprasta. Su D. Trumpu ir jo aplinka pastaraisiais metais Europoje intensyviausiai dirba dvi valstybės – Lenkija ir Vengrija. Abi jos vadovaujasi skirtingomis strategijomis. Vengriška strategija – diplomatiniai viražai ir taikaus kelio su Rusija ieškojimai, o lenkiška – gynybos stiprinimas, gynybos išlaidų didinimas ir pasirengimas atremti bet kokio pobūdžio grėsmes. Lenkijos išlaidos gynybai viršijo 4 proc. BVP ir tai aiškiai teigiamai vertina D. Trumpo aplinka ir Varšuva susilaukia pagyrų.

Taigi, galima sakyti, kad pasirinkimas yra tarp brangios arba negarbingos strategijos ir šį pasirinkimą turės padaryti visa Europa. Tikrai nebus varianto, kad viską iš savo kišenės padarytų JAV. Vėlgi, europiečiams tai didelis iššūkis ir bus daug nepatenkintų, nes pirmasis pasirinkimas pareikalaus didžiulių piniginių srautų perorientavimo, kas žinoma reiškia, kad stiprinant gynybą, daug praras kitos sritys.

Pietų Europos saugumo iššūkiai nesusiję su Rusija ir reikalauja kitokių sprendimų, o šiauriau esančios ES senbuvės taip pat greičiausiai nenorės keisti dabartinio savo kurso. Rezultate, neatmesčiau galimybės, kad NATO šiuo klausimu neformaliai suskils į dvi stovyklas, o galbūt NATO viduje net pradės formuotis regioniniai subaljansai.

Grėsmę mums kelia ne D. Trumpas, o galimai neadekvati europiečių reakcija. Kas jei Berlynas nuspręs „neklausyti“ D. Trumpo ir iškels lozungą „o kodėl mes išvis turime būti su Amerika“?

– Panašiai jau seniai kalbama apie „dvi Europas“. Lenkijos strategija atrodo visai priimtina mums ir greičiausiai kitoms regiono valstybėms. Kodėl gi mums „nesiblokuoti“ su Varšuva ir neiti šiuo keliu?

– Aš tikrai balsuočiau už tokį pasirinkimą, tačiau nemaža dalis Lietuvos politikos vedlių yra smarkiai orientuoti į Berlyną ir Briuselį. Tai reiškia, kad gali kilti tiek lietuviškos, tiek europinės politinės batalijos. Grėsmę mums kelia ne D. Trumpas, o galimai neadekvati europiečių reakcija. Kas jei Berlynas nuspręs „neklausyti“ D. Trumpo ir iškels lozungą „o kodėl mes išvis turime būti su Amerika“? Tokiu atveju Lietuva taip pat gali sulaukti klausimo: su kuo jūs?

Paprastų scenarijų nebus ir laukia dideli pokyčiai, kurių potencialiai tiek daug, kad neįmanoma net sudaryti spėjamo sąrašo.

Mindaugas Montvilas/Asmeninio arch. nuotr.

– Darbą baigianti mūsų valdančioji koalicija yra labiau orientuota į užsienio politiką ir turbūt galima sakyti, kad šioje srityje daug geriau „pasikausčiusi“, nei pastarųjų Seimo rinkimų laimėtojai. Gal šiuo atžvilgiu ne laiku pasikeitėme valdžią?

– Tai jau ne mano kompetencijos sritis. Kaip daugelis žmonių, taip ir aš turėjau priekaištų TS – LKD politikai įvairiose srityse. Sutinku, kad jos pliusas – įsipareigojimai gynybai. Jie yra priimtini D. Trumpo aplinkai, nors dar vis nepakankami, žvelgiant iš jų „varpinės“.

Ar nauja valdžia sugalvos kažkokį naują algortimą? Nemanau. Naujai vyriausybei teks priimti tikrovę, kokia ji yra ir tęsti gynybos finansavimo didinimo politiką. Klausimas tik tame, ar sugebėsime skirti tiek, kad atitiktume naujus amerikiečių lūkesčius Europai. Tikiuosi Lietuva pasirinks brangų, o ne vengrišką variantą.

Nereikia gasdinti, kad D. Trumpas tik spaus Ukrainą – naujoji administracija tikrai siūlys karinę ir ekonominę pagalbą. Klausimas tas, kiek palankias sąlygas sugebės išsiderėti sau Ukraina.

– D. Trumpo „taikos planas“ Ukrainai. Ukrainoje jau kurį laiką buvo girdimi susirūpinimo balsai, kad naujasis JAV prezidentas visiškai nepaisys Kyjivo interesų ir savo sąlygas primes, kaip ultimatumą. Kitaip tariant, stabdys karą bet kokia kaina.

– JAV strategija Ukrainos atžvilgiu keisis, nors sunku pasakyti, kaip ir kiek. Neabejoju, kad tiek Kyjivas, tiek Maskva bus griežčiau spaudžiami sėsti prie derybų stalo.

Nemanau, kad D. Trumpas užims tokią poziciją, kurią vadintume antiukrainietiška. Po Volodymyro Zelenskio vizito JAV, kuris pripažinkime buvo nesėkmingas, D. Trumpas sakė, kad susitarimas privalo būti sąžiningas ir tai teikia optimizmo.

Iš kitos pusės, pripažinkime, kad Ukraina nėra įgali vienasmeniškai nuspręsti savo likimą. Tam tikras nuolaidas, nori – nenori, teks daryti. V. Zelenskio pergalės planas šiandien nėra realistiškas. Pavyzdžiui, nėra ko nė kalbėti apie pakvietimą į NATO jau dabar. To tiesiog neįvyks. Net ir reikalavimas Rusijai išvesti pajėgas už 1991 m. metais nustatytų sienų, kaip taikos sąlyga, taip pat neatrodo labai tikroviškas. Tai nereiškia, kad JAV ir tarptautinė bendruomenė pripažins Rusijai okupuotas teritorijas, bet šių teritorijų Ukraina nekontroliuoja dabar ir realiai nekontroliuos, jei būtų sudarytos paliaubos. Nepriklausomi nuo mūsų norų, realiausias variantas nutraukti karo veiksmus turbūt yra tas, kai kariaujančios pusės nutraukia ugnį ir lieka tose pozicijose, kuriose yra šiandien.

Tikėtina, kad D. Trumpo administracija skatins Rusiją paliauboms, siūlydama tam tikrų sankcijinių nuolaidų, bet jos tikrai nereikš grįžimo prie „įprastų reikalų“. Bus deramasi, ką daryti su okupuotomis teritorijomis, o jų galutinis sprendimas bus paliktas ateities diplomatijai.

Taip pat nereikia gasdinti, kad D. Trumpas tik spaus Ukrainą – naujoji administracija tikrai siūlys karinę ir ekonominę pagalbą. Klausimas tas, kiek palankias sąlygas sugebės išsiderėti sau Ukraina. Pavyzdžiui, narystės NATO klausimo perkėlimas į ateitį turbūt galėtų būti viena iš D. Trumpo aplinkai priimtinų derybinių sąlygų.