Nėra ko stebėtis, kad didžiosios Europos valstybės neišreiškė aiškios pozicijos Austrijai paleidus Sausio 13-osios bylos įtariamąjį buvusį KGB karininką Michailą Golovatovą – įsitikinęs istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius.

– Jūsų akimis, ką Lietuva padarė ir ko ne, siekiant, kad Austrija išduotų M.Golovatovą?

– Aš į Lietuvos teisėsaugą žiūriu taip, kaip dauguma valstybės gyventojų, – aš ja nepasitikiu. Ir galiu tik spėlioti, ar buvo padaryta viskas. O tam, ką šioje situacijoje padarė Austrija, visokio plauko kritikai yra vienareikšmiškai negailestingi: koks ES teisinis solidarumas, jei Austrija gali pasielgti taip, kaip pasielgė? Jei ES tik šitaip funkcionuoja, nieko gero ateityje tikėtis negalime, negalime turėti nereikalingų iliuzijų. Šiandien bet kas gali pateikti tokius kvailo radikalumo pasiūlymus kaip Emanuelis Zingeris (Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas – aut. past.), siūlydamas Lietuvai nutraukti diplomatinius santykius su Austrija. Neskirdamas, kad teisinė valdžia nėra valstybės politinė valdžia ir kad teisiniai veiksmai nėra tiesiogiai vykdomosios ar juo labiau įstatymų leidžiamosios valdžios prerogatyva. Šiuo atveju aš galiu pritarti Prezidentės raminimams, kad nėra reikalo straksėti politiniams žiogams. Tai, ką mes darome, yra nedidelio akmenėlio pliumptelėjimas dideliame Europos tvenkinyje.
Vertinant situaciją iš skeptiškai ciniškų pozicijų, galima pasakyti, kad iš esmės nieko tragiško neįvyko. Būdamas ganėtinai skeptiškas mūsų teisėsaugos gebėjimais įvykdyti teisingumą, o ne tik pademonstruoti galią prieš silpnuosius, svarstau, kas būtų buvę, jei Austrija būtų išdavusi M.Golovatovą Lietuvai. Kyla klausimas, kaipgi mūsų teisėsauga būtų įgyvendinusi tą procesą?
O šiandien visoje Europoje kilęs skandalas dėl Lietuvos teisinių lūkesčių nėra mums kaip nors nenaudingas. Jis tikrai nenaudingas rusams, negražiai atskleidžia ir austrus. Nors austrai tik parodė tuos bruožus, kuriuos jau seniai demonstravo prancūzai ir vokiečiai: dėl tam tikrų interesų nuolaidžiauti rusams, taikyti net ne dvejopus, o keleriopus standartus, vertinant rusų veiksmus demokratijos, žmogaus teisių ir kitais atžvilgiais. Sudėtingas žaidimas čia žaidžiamas.
Susidūrus su tiek daug mūsų pačių teisėsaugos bejėgiškumo faktų, šis vienas išslydusio kagėbisto atvejis atrodo tik lašas jūroje. Jis yra labai patogus vasaros laikotarpiu mobilizuoti mūsų patriotinius jausmus ir visuomenę, bet aš tikrai nesureikšminu šio fakto. Istorija ir tikrovė šioje srityje yra ciniškos: didelė dalis tokių nusikaltėlių taip ir lieka nesugauti. Ir tai yra ne vieno kagėbisto, bet viso režimo vertinimo reikalas. O šiandienė Vladimiro Putino Rusija tikrai neprisiims visos kaltės ir kompensacijų už ano režimo padarytus nusikaltimus.

– Galbūt ši istorija rodo, kad ES nugali ne sąjungos skelbiamos bendros vertybės, o kiekvienos valstybės atskirai finansiniai, energetiniai interesai?

– Taip, Europos didieji žiūri savo ekonominės naudos, o Paryžiaus–Berlyno–Maskvos ašis šiandien, ko gero, yra pasidariusi svarbesnė nei bendraeuropiniai integraciniai procesai ir šis energetinis aljansas gali atstoti ES solidarumo siekius ir principus. Tik nemanau, kad "Gazpromas" čia ką nors valdo. Dar taip nėra buvę, kad koks pokolonijinis žaliavos tiekėjas valdytų industrinius galios centrus. O tai, kad austrų trypčiojimas vietoje rodo ES principų silpnumą, tai akivaizdu. Ir tai – ne pirmas ir ne paskutinis panašus atvejis, žinios apie kurį mus pasiekia. Pasaulis nepasikeitė dėl to, kad susikūrė ES: kaip ir anksčiau, stiprieji diktuoja savo principus. Ir stiprieji dažniausiai yra teisieji – nugalėtojai rašo istoriją.

– Didžiosios ES valstybės savo pozicijos šiuo klausimu net neišsakė: mus palaiko Latvija, Estija, Lenkija, Čekija. Beje, lenkai nebuvo labai aktyvūs: jie pareiškė pritarią Lietuvai, tačiau, kaip šiuo metu pirmininkaujantys ES, galėjo padaryti daug daugiau, atkreipdami kitų bendrijos narių dėmesį. Ar čia mums nepakišo kojos tai, kad Lietuva įsivėlė į konfliktą su Lenkija dėl lenkiškų pavardžių rašybos?

– Gal pasaulyje ir viskas susiję, bet šiame epizode tai neturi nieko bendra. Net lenkų mažumos Lietuvoje klausimo aš nebandyčiau laikyti Lietuvos–Lenkijos santykiuose pačiu svarbiausiu dalyku. Tai greičiau didesnės europinės politikos aidai, kadangi Lenkijos politika aiškiai pasisuko nuo riterio, demokratijos principus nešančio į Ukrainą ar Kaukazą, prie „realpolitik“ vykdytojos, kaip ir Vokietija, bandančios žiūrėti į rusus ir derėtis su jais visiškai ciniškai. Kai Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis sako, kad Lietuva neįgyvendina kai kurių pažadų, matome, kad Lenkija nėra joks patikimas partneris. Ir tada jie tautines mažumas suranda kaip naują pretekstą kompensuoti savo pačių posūkius. O iš tiesų pasikeitė Lenkijos politika ir Lietuva šioje politikoje yra tik smulkmena. Visame tame žaidime esame tikrai labai menkas faktorius. Lenkai taip pat laikosi Paryžiaus–Berlyno–Maskvos ašies.
Kita vertus, pačioje Lietuvoje rimčiausi politiniai sprendimai daromi taip, kad eilinis žmogus nespėja susiorientuoti, nes jis tiesiog per mažai žino. Dabar kartais nebegali suprasti, ar Lietuva vis dar yra demokratijos gynėja.

– Šio įvykio kontekste paaiškėjo, kad Europa per mažai žino apie Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje. Gal dėl to kalta pati Lietuva, kuri per mažai viešai kalba apie šią tragišką istoriją?

– Ką čia daugiau padarysi. Kita vertus, savo problemose paskendęs pasaulis tai, kas Lietuvoje įvyko 1991 m. sausio 13 d., matuoja lygindamas su tuo, kas beveik tuo pačiu metu įvyko Srebrenicoje (šiame Bosnijos ir Hercegovinos mieste 1995 m. įvyko didžiausios žudynės Europoje po Antrojo pasaulinio karo: Bosnijos serbų armija išžudė apie 8 tūkst. bosnių vyrų ir paauglių – aut. past.). Akivaizdu, kad pasaulio dėmesį labiau atkreipia tūkstančiai aukų. Ir nemanau, kad Lietuva dar ką nors čia gali padaryti. Neverta įsivaizduoti, kad dėl to, kas įvyko Lietuvoje 1991 m., kas nors Europoje iškas karo kirvius.