Miesto tarybos sprendimu vienam Žaliakalnio skverų suteiktas Antano Samulevičiaus-Samuolio pavadinimas. Taip įamžintas pasaulinio garso dailininkas, tarp kurio mums žinomų tik pusšimčio darbų yra ypatingą mažorą skleidžianti „Baltoji obelis“, nelietuviškai ryški „Geltona moteris“.

Lyg ir gera žinia. „Lyg ir“, nes apskritai keistas tas atminimo įprasminimo žanras kalant lenteles ant namų, kuriuose kažkas kažkada gyveno, vadinant skverus kažkada jais vaikščiojusių asmenų vardais, statant paminklus.

Žinoma, tai labai patogus būdas, kaip valdžiai parodyti dėmesį kultūrai, istorinėms asmenybėms. Ir, pripažinkime, gana pigus. Ar tai labai šiuolaikiška ir ar neprimena dar nepamirštų asmenybių vertimo stabais ir jų garbinimo tradicijų – kitas klausimas.

„Lyg ir“, nes tikri menininkai gi kūrė ir kuria ne dėl skverų, ne tam, kad valdininkai galėtų užsidėti pliusą savo gerų darbų sąraše ir po mirties virtualios nuosavybės teisėmis išskirtų žemės sklypelį, bet dėl potėpių, sąskambių – nes tiesiog negalėjo nekurti. Paprastai valdžios žmonių supratimo, pagalbos ir dėmesio jiems reikėjo ir reikia gyviems – pirmiausia, kad padėtų susikurti tai pačiai kūrybai tinkamas sąlygas.

Ką pasakytų A.Samuolis ir gausybė kitų kūrėjų, išvydę jų vardais pavadintus skverelius ir memorialines lenteles? Atsakymą, matyt, rastume jų biografijose, pasaulėjautose.

Žmonės, kuriuos už veiklą kultūros baruose šiandien prisimename, pirmiausiai buvo nematerialistai – kitaip jie būtų rinkęsi patogią tarnystę konjunktūrai ir tiesiog nebūtų sukūrę juos pergyvenusių darbų.

Kai reikėdavo rinktis tarp kūno ir dvasios, jie rinkdavosi pastarąją, todėl tapė, kūrė muziką, rašė eiles, uždirbtus pinigus leido teptukams, knygoms, o ne materijai, kurios trupinėlius šiandien barstome paminklų ir vardinių lentelių pavidalu.

Sužinojusiai apie A.Samuolio skvero atsiradimą, Kauno kultūros bendruomenei kilo teoriškas klausimas: o kodėl A.Samuolis?

Ne todėl, kad jis būtų nenusipelnęs pagarbos – tiesiog, kodėl jis, o ne, pvz., tragiško likimo ir reto talento dailininkė Marcė Katiliūtė? Jei valdininkams reikia sukakčių – labai prašom: balandį minėtos 100-osios jos gimimo ir 75-osios jos tragiškos žūties metinės. Su ja susijusių vietų apstu tame pačiame Žaliakalnyje.

Tik ar to reikėtų pačiai kūrėjai, gyvenimą paaukojusiai ant kūrėjo laisvės aukuro?

Kur kas geresnis būdas išsaugoti garsiųjų menininkų atminimą – jų idėjų tąsa. Ir tai toli gražu ne abstraktūs žodžiai. Geriau nei skverais ir paminklais kūrėjai būtų pagerbti, jei šiandienos valdžios nekartotų savo pirmtakių klaidų ir savotiškai atlygintų žalą, padarytą andai kūrusiems menininkams: paremtų šiandienius samuolius ir katiliūtes.

A.Samuolio stipendija jauniesiems dailininkams, M.Katiliūtės fondas, paremiantis studijas baigusius kūrėjus, – formų yra daug ir įvairių. Tereikia tik tikrai norėti parodyti deramą, ne valdišką, pagarbą Kaune (o drauge ir Kauną plačiąja prasme) kūrusioms asmenybėms. Galbūt tokia atminimo forma ir kainuoja daugiau, tačiau prasmės joje gerokai daugiau.