– Kai prasidėjo 2014 m. įvykiai Ukrainoje, supratome, kad reikės ruoštis. Taip tarp draugų susidarė branduolys žmonių, kurie vieną dieną davė priesaiką ginti, aukoti savo gyvybę dėl Lietuvos. Visi mes pradžioje tapome šauliais. Kas tie mes? Mes – tai reklamos, kūrybos, žiniasklaidos žmonės, turime savo rate ir vairuotoją – Benediktą Vanagą. Susitikome visi Lietuvos šaulių sąjungoje, į kurią su dar trimis broliais atėjau iš Lietuvos skautijos. Aš – vienintelis iš teatro, nors dabar 801-ojoje KASP nekinetinių operacijų kuopoje (NOK) jau sutikau vieną kolegą, o Šaulių sąjungoje teatro žmonių tikrai yra daugiau.

– Iš kur gimė poreikis mokytis ginti tėvynę? Iš šeimos ar iš vidinio supratimo?

– Taip, šeimoje būta svarbių momentų. Močiutė prieš užmiegant pasakojo  istorijas apie partizanus... Tuos pasakojimus girdėjau, kai dar buvo sovietiniai laikai, paskui buvo Atgimimas. Tačiau didžiausią įtaką man padarė skautai. Šūkis „Dievui, Tėvynei, artimui!“ labai aiškiai suformavo vertybes. Čia sutikau draugų – tris brolius skautus, kurių dėka vėliau tapau šauliu, dar vėliau visi kartu tapome kariais, tarnaujančiais KASP. Būtent skautams esu dėkingas už tai, kad suformavo mane, už žinojimą, kad pasaulį po savęs reikės palikti truputį gražesnį, nei jį radau. Kad, broli, yra laikas, kai tau duoda, bet ateis laikas, kai duoti reikės tau. Skautų savanorystė yra paremta dalijimusi – yra laikas, kai tau duoda broliai ir sesės, bet ateina laikas, kai tampi vyresnis ir tuomet turi grąžinti. Be šito gauti ir duoti mūsų gyvenimuose niekas nevyksta. Tai amžini mainai.

Kai atėjau į Lietuvos šaulių sąjungą, supratau dar vieną dalyką. Žiūriu per pratybas į tuos 300 šaulių, į tuos nuostabius 300 brolių ir seserų, ir matau, kad jie visi turi ką prarasti – šeimą, verslą, karjerą, pripažinimą... Visa tai ir sudaro žodį Tėvynė. Visa mūsų istorija rodo, kad ne duoną ir ne bites mums reikia mokytis auginti, o imti šautuvą ir mokytis šaudyti. Mums reikia mokytis ginti. Nori taikos – ruoškis karui.

Po kiekvienų pratybų palinkime vienas kitam: „Broliai, tikėkimės, kad mums to niekada neprireiks.

Su tais bendraminčiais aš ir keliauju tuo ruošimosi keliu. Po kiekvienų pratybų palinkime vienas kitam: „Broliai, tikėkimės, kad mums to niekada neprireiks.“

– Paminėjote mainų sistemą gyvenime – kad gautum, turi duoti. Aktorystė ir režisūra – ką ji duoda KASP? Kaip pritaikote teatro, aktorystės žinias, tarnaudamas kariuomenėje?

– Principai visur vienodi. Jeigu mes, aktoriai, norime sukurti gerą spektaklį, turime daug repetuoti. Jeigu norime, kad kariuomenė būtų  stipri, reikia daug treniruotis. Viskam reikia ruoštis. Tai labai puikiai suprantu. Taip pat žinau, kad karys turi ne tik mokėti kariauti ginklu, bet ir žodžiu, turi įkvėpti kitus – čia tikrai praverčia aktorystės žinios. Juk vado įsakymo skelbimas yra tobulas monologas, kurį sakai savo kariams. Tik teatre – vaidini ir įsivaizduoji, o čia – žiūri kariams į akis. Dalijuosi oratorystės, viešojo kalbėjimo žiniomis. Yra civilių ir karių bendradarbiavimo kuopa – mokau, kaip bendrauti, kaip nusiteikti, kaip tam ruoštis, juk tai irgi tam tikras nusiteikimas vaidmeniui.

Kita vertus, kariuomenėje yra labai daug čia ir dabar buvimo. Tas čia ir dabar – taip pat vienas iš pagrindinių scenos principų. Jeigu pratybų metu, budėdamas poste, kur nors mintimis nuklysi, žiūrėk – jau priešas prie tavęs ir stovi. Visąlaik turi būti budrus. Lygiai taip pat turi būti budrus ir scenoje. Jeigu užmigsi, pražiopsosi eilutę, po tavęs replikos nepasakys tavo kolega, sutriks spektaklio ritmas. Dėsniai teatre ir kariuomenėje yra labai labai panašūs.

– Teatras, šeima, vaikai, tarnyba KASP – kaip šios sritys dera jūsų gyvenime?

– Svarbu mokėti planuoti laiką – yra momentų, kai statai spektaklį, yra momentų, kai eini į pratybas. Bandau padalyti savo laiką pagal tai, kas tuo metu yra svarbiausia. Esu savanoris, todėl dažniausiai treniruojamės savaitgaliais. Kartais būna, kad išeinu statyti spektaklio ir neturiu laiko pratyboms, nesu pats pavyzdingiausias, stropiausias karys savanoris (linkėjimai mano kuopos vadui, jeigu skaitys). Tačiau galimybė tarnauti ir dirbti savo darbą – didelės vertės. Jaučiu, kad galiu ne tik gauti iš kariuomenės, bet ir duoti tai, ką žinau.

– Ką pasakytumėt žmogui, kuris abejoja, ar verta, ar reikia tokių žinių. Kodėl turėtume apsvarstyti galimybę atlikti tarnybą, įsijungti į savanorių pajėgas ar tapti šauliu?

- Pirma, pasiskaitykite istorijos knygas! Argi jūs nematote, šalia ko mes gyvename? Jie visada ėjo, eina ir eis. Nežinau geresnės motyvacijos. Skaitykite knygas, darkart perskaitykite istorijos vadovėlius.

Antra, atsakykite į klausimą, ką darysite, jeigu Lietuvoje kažkas atsitiks. Visos sienos užsidarys. Ką veiksite? Kolaboruosite? Tada, kaip sako Šaulių sąjungos vadas, mes karą laimėsime ir ateisime pasiaiškinti.

Rimtai, pagalvokite apie dieną X ir atsakykite sau į klausimą – ką veiksiu aš? Nebūtinai reikia imti ginklą į rankas ir šaudyti, galbūt jūs – puikus žmogus, kuris dirba resursų, logistikos srityje? Dėl mūsų visų saugumo, kad jūsų nenušautų ar pats savęs neperšautumėte, ateikite pasimokyti, kaip tai daryti!