„Bet kuri struktūrinė intervencija į miestų istorinius centrus privalo būti grindžiama nuodugniu urbanistinio kraštovaizdžio tyrimu ir analize“, – aiškina A. Mlinkauskienė.

Vienas saugotojų – UNESCO

Kultūros tęstinumo saugojimas yra pagrįstas tarptautiniais dokumentais – remiantis jais, istorinio urbanistinio paveldo išsaugojimas apima teritorijos darnios raidos, paveldo vietovių tradicijų ir pobūdžio išsaugojimą, įskaitant minimalius urbanistinės teritorijos pokyčius.

„Vienas iš tokių dokumentų – Vienos memorandumas, taikomas istoriniams miestams, kurie yra jau įrašyti ar siūlomi įtraukti į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, taip pat didesniems miestams, kurių urbanistinėje teritorijoje yra Pasaulio paveldo paminklų ir vietovių“, – teigia KTU SAF docentė.

UNESCO Pasaulio paveldo sąraše nurodomos išskirtinę visuotinę vertę turinčios kultūros ir gamtos paveldo vertybės, kurių Lietuvoje – ne viena. Į Pasaulio paveldo sąrašą jau įrašyta Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė, Struvės geodezinio lanko punktai ir Vilniaus senamiestis. Preliminariame (angl. Tentative) sąraše yra įrašytas Trakų istorinis nacionalinis parkas ir Kauno modernizmo architektūra („Kaunas 1919–1939 m: sostinė, įkvėpta modernaus judėjimo“).

Anot A. Mlinkauskienės, nors miesto plėtros pokyčiai gali būti pripažįstami miesto tradicijos dalimi, esminis dėmesys turėtų būti skiriamas istorinių miesto dalių identitetui išsaugoti, mat šiame procese negali būti keliamas pavojus istoriniam miesto autentiškumui ir vientisumui.

„Naujų statinių atsiradimas istorinių pastatų kaimynystėje verčia mus būti atsargius ir jautrius aplinkos pokyčiams. Tokiu atveju svarbu atsižvelgti į naujos architektūros santykį su istoriniu kontekstu, įvertinant pastatų aukštingumą, medžiagas, tūrį, spalvinį sprendimą ir kitas detales“, – sako A. Mlinkauskienė.

Darni architektūra

Dažnai šiuolaikinėje architektūroje pasitelkiamos stiklo konstrukcijos, kurios atspindi kitų pastatų fasadus. Tačiau A. Mlinkauskienė teigia, kad šios medžiagos panaudojimas gali būti vertinamas prieštaringai.

„Stiklo konstrukcijos yra plastiškos, patvarios ir šiuolaikiškos, tačiau jų naudojimas istorinių miestų kontekste gali būti gan sudėtingas ir jautrus klausimas. Viena pagrindinių priežasčių yra tai, kad istoriniai miestai turi unikalų architektūrinį paveldą, kurį reikia apsaugoti, o stiklo konstrukcijos istorinėje aplinkoje turėtų būti naudojamos atsargiai ir apgalvotai“, – sako A. Mlinkauskienė.

Darni architektūra – naujų dizaino sprendimų, kurie pagerina miesto erdves ir funkcionalumą, suteikianti, tačiau ir senų pastatų autentiškumą išlaikanti architektūra. Tokios urbanistikos pavyzdžių, kai pastatai harmoningai integruojasi į istorines miestų dalis ir jų kontekstą, Europoje ar kituose pasaulio žemynuose yra nemažai.

„Pavyzdžiui, Portugalijos miesto Porto koncertų salė „Casa da Música“ pasižymi modernia architektūra. Nors pastatas yra drąsios formos ir išskirtinio stiklo fasado, tačiau puikiai dera senamiesčio aplinkoje. Vokietijos ar Lenkijos miestuose, kurių statyba intensyviai vyko po Antrojo pasaulinio karo, kai kurie nauji pastatai taip pat buvo integruoti siekiant atspindėti miesto istoriją ir išlaikyti senus pastatus ir architektūros stilius. Harmoningai suderintų naujų ir senų pastatų  galime rasti ir Šiaurės Amerikoje: Kanadoje ir JAV“, – teigia A. Mlinkauskienė.

Svarbios detalės

Pastatų derinimas siekiant išsaugoti istorines ir kultūrines paveldo vietoves, išlaikyti miesto identitetą ir išvengti iškraipymų, kurie galėtų kenkti miesto vizualinei harmonijai ir prarasti vietos žavesį, aktualus ir Lietuvoje. Prieš trejus metus rekonstruotą Kaune esančią Vienybės aikštę KTU docentė vertina teigiamai.

„Vienybės aikštėje esantys biurų pastatai yra geras pavyzdys, kaip modernūs pastatai gali būti subalansuoti su istoriniu miesto kontekstu, atviromis viešomis erdvėmis. Pastatai stovi aikštės perimetru ir jos neužgožia. Be to, jie yra baltos spalvos, o tai padeda integruotis ir nesusipriešinti su greta esančiais istoriniais pastatais. Vis dėlto pastatų dermė su greta esančiu Vytauto Didžiojo karo muziejumi gali kelti tam tikrų diskusijų“, – svarsto A. Mlinkauskienė.

Anot KTU SAF docentės, vertinant pastato integraciją į kraštovaizdį, žvelgti vien į konkretų objektą neužtenka: „Nors ši nuomonė yra subjektyvi, tačiau norėčiau paminėti, kad pastatai turėtų būti vertinami ne tik kaip atskiri objektai, bet ir kaip miestovaizdžio kompozicijos dalis.“

Kitapus gatvės esantis Studentų skveras buvo atnaujintas praėjusių metų rugsėjį – mokslo metus miesto širdyje esanti erdvė pasitiko susibūrimams skirtomis vietomis, šviesaus betono akcentais ir žaliosiomis zonomis.

„Kuriant miestų viešąsias erdves išskirčiau tokius aspektus: jos turėtų atitikti gyventojų poreikius, būti funkcionalios ir pasižymėti malonia estetika. Atnaujintame Studentų skvere subalansuota funkcija ir estetika. Tai taip pat puikus pavyzdys, kaip, atnaujinant viešą erdvę, galima subalansuoti modernius ir istorinius elementus. Puikiai integruojami žaliųjų erdvių ir apšvietimo sprendimai, kurie ne tik estetiški, bet ir modernūs technologine prasme“, – teigia A. Mlinkauskienė.

Studentų skveras yra šalia dviejų universitetų pastatų, iš kurių vienas – KTU Centriniai rūmai, kuriuose anksčiau veikė Žemės bankas. Būtent šis žymaus tarpukario architekto Karolio Reisono suprojektuotas objektas 2015 m. buvo įvertintas Europos paveldo ženklu kaip vienas geriausių Kauno tarpukario modernizmo architektūros pavyzdžių.