Grozno „Memorial“ centre teisinę pagalbą teikusi Lidija Jusupova nekartą rizikavo gyvybe gelbėdama vilties netekusius Čečėnijos žmones.

Bebaimė kovotoja už žmogaus teises padėjo kankintų, grobtų ir nužudytų žmonių artimiesiems Šiaurės Kaukaze. Nobelio premijai nominuota nekartą grasinimų sulaukusi Anos Politkovskajos bendražygė siekia, kad būtų nutraukta valdžios savivalė Šiaurės Kaukaze.

Grozne anksčiau dirbusi teisininkė Lidija Jusupova tapo žurnaliste siekdama papasakoti pasauliui apie nesibaigiančią Šiaurės Kaukazo tautų tragediją ir jame vykstančias baisybes.

Žmogaus teisių draugijos „Memorial“ biure Čečėnijoje moteris teikė teisinę pagalbą Rusijos kariuomenės ir saugumo tarnybų vykdytų nusikaltimų aukoms.

Europos Parlamente ji lankėsi balandžio 14 d. surengto dokumentinio filmo „Ana. Septyneri metai fronte“ peržiūroje. Filmą kartu su Piliečių teisių komiteto pirmininke Heidi Hautala pristatė čekų nevyriausybinė organizacija „People in need“, rengianti žmogaus teisėms skirtą festivalį „One World“. Festivalį globoja EP pirmininkas Jerzy Buzek ir buvęs Čekijos prezidentas Vaclav Havel.

Pasak Lidijos Jusupovos, valstybės vykdomas teroras neišvengiamai iššaukia atsakomąją reakciją. Nors „Čečėnijos sindromas“ išplito po visą Šiaurės Kaukazą, Europai dar nevėlu reikalauti Rusijos sustabdyti represijas, sako moteris. Kviečiame skaityti interviu apie padėtį Rusijoje ir Šiaurės Kaukaze.

Neseniai Maskvos metro nugriaudėję sprogimai – tai kokios ligos simptomai?

Šie sprogimai tėra prieš penkerius-septynerius metus vykusių sprogimų, „Nord-Ost“ įkaitų dramos ir kitų įvykių tęsinys. Padėtis tik atrodo kontroliuojama. Režimo elgesys Kaukaze gimdo ciklišką atsakomąją reakciją.

„Memorialo“ darbai nesibaigia, kadangi Rusijai sunku įsisąmoninti savo praeitį, pradedant Stalino represijomis ir baigiant Čečėnijos karais. Kodėl taip yra?

Tai genetinis susirgimas, virusas. Nuo Lenino, Stalino ir bolševikų laikų tautai įdiegtas bandos jausmas. Neišsiskirti iš masės, neturėti savojo „aš“, savo nuomonės. Prabangą būti savimi Rusijoje sau gali leisit tik nedaugelis žmonių. Dauguma plaukia pasroviui, taip patogiau. Jiems pasakys, jog juoda yra balta, jie pakartos. Žinoma, negalima taip šnekėti apie kiekvieną.

Dabartinis baimės klimatas – ne Kaukazo tautų problema. Tai politikų baimė prarasti valdžią, tai baimė, kurioje gyvena visa rusų tauta. Tai dirbtinis virusas, kurį paleido režimas. Žmoguje pirmiausiai pabunda gyvuliški instinktai, baimė visuomet iškyla į paviršių. Remiantis baime paprasta psichologiškai valdyti mases.

Ar Maskvos sprogimai nepakeis Rusijos požiūrio į savo praeitį?

Ne, ne, tikrai ne. Žinote, ką būčiau padariusi teroristinio išpuolio dieną, jei būčiau rusų tauta? Paskelbčiau pilietinį nepaklusnumą. Jei žinojote, kad bus vykdomi išpuoliai, kodėl mūsų neapsaugojote? Jei nežinojote, kodėl kuriate precedentą ir mes esame sprogdinami?

Mane pribloškė interviu davusios jaunos merginos žodžiai: „Kodėl mus sprogdinate? Nežudykite... Ne mūsų kaltė, jei jus kažkas nuskriaudė...“ Būtent taip mąsto šie žmonės.

Niekas neturi būti skriaudžiamas, naikinamas ir žudomas. Norėjau pasakyti tai merginai – man gaila tų, kurie žuvo ar neteko artimųjų, tačiau man taip pat gaila tų, kurie kiekvieną mielą dieną ir naktį yra grobiami, žudomi ir sprogdinami. Tai darantiems vadams mokama iš jūsų sumokėtų mokesčių.

Iš kur atsiranda šis siauras mąstymas: „Mes jums nieko nepadarėme“? Būtent tai, kad nieko nedarote, ir yra pagrindinė bėda. Jūs privalėjote reikalauti vyriausybės sustabdyti karą, kurio jums nereikia. Šie žmonės net nesuvokia, jog Kaukazo konfliktas skatina atsakomąją reakciją, o jie tampa šios politikos aukomis.

Dėl Čečėnijoje nuveiktų darbų žmogaus teisių gynėjai Jus vadina viena drąsiausių Europos moterų. Kas baisiausia ir beviltiškiausia Jūsų darbe, o kas teikia didžiausią viltį?

Nežinojau (juokiasi). Pradėsiu nuo vilties, ji svarbiausia. Be viso tikėjimo – Dievu, likimu ir panašiai – visų pirma privalai tikėti savimi ir savo jėgomis. Viską darau dėl savęs, nenoriu susitaikyti su tuo, kas supa mane, kaip elgiamasi su manimi ir kitais žmonėmis. Manau, kad privalome save laikyti žmonėmis ir elgtis su mumis, kaip su žmonėmis.

Nėra beviltiškų situacijų. Turi kovoti ir nepasiduoti: nereikia prisileisti baimės, ji paralyžiuoja. Turi tikėti tuo, ką darai. Žinoma, visi esame žmonės, būna sunkių sekundžių ir minučių, tačiau bandau baimę nustumti į šalį.