Lietuvybė - tik žaizdotas rūpintojėlis?

Vasario 16-osios minėjimai pastaraisiais metais prasideda ir baigiasi beveik vienodai: skeliamos kalbos apie tautos vienybę, rengiamos eitynės šūkaujant „Lietuva – lietuviams!“ ir, aišku, liejamos ašaros dėl išsivaikščiojančių ir tėvynės neva vis labiau nebemylinčių tautiečių.

Tautos patriarchai niekada nepamiršta pridurti ir sykiu paraudoti, kad būtina puoselėti ir ginti mūsų bendras vertybes ir tradicijas, antraip Lietuva neišliks. Tačiau paprastai konkrečiai ir neįvardija, apie ką šiuo atveju kalbama.

Arba, paklausti apie lietuviškumo šaknis ir turinį, pinkliai šneka: „Lietuvos senovė, kunigaikščiai, lietuvių kalba, pagonybė.“ Žinoma, tai klišės, tačiau tauta linkusi tikėti mitais, ypač – jei jie gerai nuteikia.

Kultūrologas Vytautas Kavolis prieš daugiau nei trisdešimt metų pastebėjo Lietuvą vis dar kamuojantį paradoksą: „Mūsų kraštas nusėtas istoriniais paminklais, žyminčiais ir kunigaikštišką didybę, ir liaudišką ištikimybę, ir intelektualų susikaupimą, ir savanorių kraują. Bet jie visi savo meniniu nereikšmingumu liudija paviršinį, vien jausminį, santykį su mūsų istorija. Deja, istorija nebuvo suvokiama kaip išsilaisvinimo istorija.“

Dabar, atrodytų, visko užtenka: yra ir paminklų, ir pilių, ir istorinių veikalų, menančių praeities didybę. Žodžiu, visus būtinus atributus turime. Vis dėlto ir tai lietuvių gerai nenuteikia: jie nėra, jei tikėsime apklausomis, patenkinti dabartine padėtimi ir nuolat ieško kaltų.

Vyraujantis požiūris daugmaž toks: dėl visko, kas mūsų istorijoje buvo ne taip, kalti ne mes patys. Kalta arba krikščionybė, rusai su vokiečiais, arba – lenkai. Prievarta ir tikėjimas, šeimininkavimas ir kova, išsilaisvinimas ir prisirišimas – toks yra dominuojantis lietuvių istorijos turinys.

Žaizdotas liūdintis rūpintojėlis, o po jo kojomis iki pusės išrengti Lietuvos istorijos veikėjai, šalia – ponia prabangia suknia su slaviškais motyvais ir rūmai, primenantys Valdovų. Taip Nacionalinės premijos laureatas Šarūnas Sauka konceptualizavo Lietuvos istorijos supratimą viename savo paveiksle, kurį Prezidentė Dalia Grybauskaitė pakabino savo rūmuose. Tai – viena lietuvybės versija.

Su stereotipais kovojantis istorikas Alfredas Bumblauskas, šaržuodamas pernelyg primityviai suvokiamą lietuvybę, kažkada ją apibendrino Ž formule: žemė, žodis, žydas, „Žalgiris“. Štai kas, jei karikatūrinsime, tėra bendra lietuviams.

„Mūsų istorija yra skurdo istorija. Mes esame skurdžiausi europiečiai, bet vis dėl to europiečiai“, – taip mūsų istorijos esmę, o kartu ir išskirtinumą, apibendrinęs istorikas Edvardas Gudavičius išsyk buvo apšauktas „istorijos juodintoju“. O prabilęs apie lietuvius ne kaip apie darbščią, o, priešingai, – nemokančią ir nenorinčią dirbti tautą, pradėtas pulti dar labiau, nors jo teiginius įrodo naujausi istoriniai tyrimai.

Kaune stovintis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas, kai jis vaizduojamas primynęs po lenkų, rusų, kryžiuočių ir totorių karį, puikiai atspindi nepriklausomoje Lietuvoje nekritiškai iš tarpukario laikų perimtą tautininkišką istorijos supratimą, skirtą tautai mobilizuoti ir Vilniui atsiimti. Akivaizdu, kad būtent toks įvaizdis vis dar gyvas.

Gi dalis politikų, gal net dauguma, ir iš kairės, ir iš dėšinės, lig šiol grėsmę lietuvybei įžvelgia net tada, kad koks nors lenkas ar anglas lietuviškame pase savo pavardę nori rašyti originalo kalba. Ar ne paradoksalu, kad net 1938-ųjų, taigi, tautininkų kurta, nedemokratinė konstitucija tai leido?

Bet kuri kalba pati savaime nėra jokia vertybė. Ji – tik priemonė, per kurią reiškiasi tautos kultūra. Taigi koks šiandienės lietuvybės pagrindas? Kuo išskirtinė mūsų kultūra? Kokia Lietuvos ir lietuvių vieta Europoje ir pasaulyje? Būtent į šiuos klausimus turėtume atsakyti. Tačiau tokių diskusijų mažoka.


Šiame straipsnyje: lietuvybėVasario 16-ojiskinai

NAUJAUSI KOMENTARAI

ii

ii portretas
Turbūt tūpiausias kada nors publikuotas straipsnis prieš Vasario 16-ąją. Juokinga, kai cituojamas „istorikas“ Bumbliauskas, pačios istorikų gildijos geriausio Lietuvos istoriko rinkimuose užėmęs paskutinę vietą su vienu balsu., matomai balsavo pats už save... :)

Stasys

Stasys portretas
Skaudžiai, tiksliai, argumentuotai. Justinai, ateityje pabandyk atsakyti ir į paties išsikeltus klausimus. Lauksime. Tokios mintys veikia. Jų reikia daugiau. Sėkmės Tau!

L

L portretas
Autorius matyt neskaitė M. Daukšos. Todėl cituoju: Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuota tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.
VISI KOMENTARAI 10

Galerijos

  • Dainos palaiminimas
    Dainos palaiminimas

    Išskirtinis muzikas, Lietuvos chorinės kultūros kūrėjas ir puoselėtojas Lionginas Abarius, jį pažinojusių teigimu, savo gyvenimą matavo Dainų šventėmis – nuo vienos iki kitos. Gyvenimo atskaitos tašku jos tapo daugeliui ta...

  • Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas
    Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas

    Lietuvą aplankęs Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misijos Lietuvoje vadovas Borja Gracia pateikė išvadas, kad iki 2050 m. dirbančių gyventojų skaičius Lietuvoje sumažės nuo dabartinių 1,8 mln. iki 1,3 mln. Taigi likusiems Lietuvoje darbingiem...

    8
  • Lietuvos specialistai
    Lietuvos specialistai

    Visi žino, kad konservatoriai Lietuvoje turi savo kariuomenę – drausmingai balsuojančius rinkėjus. Bet turi ir baimę, kurią jiems kelia konservatoriškai savitas aplinkos suvokimas. ...

    6
  • Kiaulių maras Varšuvoje
    Kiaulių maras Varšuvoje

    Józefas Klemensas Piłsudskis (1867–1935) ir Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) gana neblogai pažinojo vienas kitą, mat dar 1887 m. pavasarį Józefas Klemensas kartu su savo broliu Bronisławu Piotru (1866–1918) bei Vo...

    3
  • Šamašui teks paplušėti
    Šamašui teks paplušėti

    Žurnalistu save vadinantis dabar 52-ejų australietis J. Assange’as, kuris buvo kaltinamas nuo 2010-ųjų paviešinęs apie 700 tūkst. įslaptintų karinių ir diplomatinių dokumentų, pagaliau paleistas iš kalėjimo Jungtinėje Karalyst...

    1
  • Pažadėtas orumas
    Pažadėtas orumas

    Vakar paskutiniu metiniu pranešimu atsisveikino senasis naujasis Prezidentas, jau po poros savaičių pradėsiantis antrąją kadenciją. Ar Jo Ekscelencija pasakė tai, ką tikėjosi išgirsti piliečiai; ar piliečiai išgirdo tai, ką Jo ...

    1
  • Į frontą – ant piliečių nugarų
    Į frontą – ant piliečių nugarų

    Net vardan 3 proc. BVP gynybai Seimas veltėdžių nevaikys – jokių viešojo sektoriaus reformų nebus. Riebiai pavalgę ponuliai toliau galės vėdinti vidurius savo tuščiuose postuose, už valdiškus pinigus važinėti į egzistenc...

    6
  • Perspėjimas lietuviams
    Perspėjimas lietuviams

    Šis birželis itin dosnus sporto įvykių. Daugelis dar nespėjome pamiršti krepšinio arenų stogus Lietuvoje kilnojusios LKL finalų serijos, pasibaigusios sensacingu Kauno „Žalgirio“ nuopuoliu. Šiandien įsisuka jau a...

    31
  • Rakštis Vovos pasturgalyje
    Rakštis Vovos pasturgalyje

    Atslinkus 1918-ųjų spaliui, Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) nusprendė esąs atsigavęs po tų pačių metų rugpjūtį vykusio pasikėsinimo sukeltų psichinės ir fizinės sveikatos komplikacijų bei ignoruodamas kūno skleidžiamus signal...

    10
  • Motiejuko ugdymas
    Motiejuko ugdymas

    Daugelis ieškome asmeninio ryšio su dirbtiniu intelektu, nes aišku, kad šis dirbtinis Molio Motiejukas auga ne dienomis, o valandomis ir taps milžinu, su kuriuo draugauti apsimoka. ...

    4
Daugiau straipsnių