Žinant lietuvišką mentalitetą, į „Eurovizijos“ finalą Osle nepatekę „InCulto“ turėtų būti apmėtyti akmenimis, o Lietuvoje reikėtų paskelbti visuotinį gedulą.

Dabar atsiras koks milijonas „muzikologų“, kurie be paliovos kartos „taigi sakiau...“, burbės, kad į prestižinį konkursą išsiuntėme klounus be kelnių ir visais kitais būdais reikš savo nepasitenkinimą bei neabejotinai puikų muzikinį išprusimą. O kas ta „Eurovizija“? Ir, atsiprašant, kokio velnio ji mums taip rūpi?

„InCulto“ Osle, mano manymu, labai gražiai ir netgi skoningai pasityčiojo iš pačios „Eurovizijos“. Jei prisiminsime „LT United“ šeštąją vietą ir suomių, apsimetančių „hard rock“ atlikėjais ir dėvinčių kvailas kaukes, triumfą, receptas sėkmei geras. Galų gale, tikrai nemanau, kad „InCulto“ daina buvo kuo nors prastesnė už „LT United“ skanduotę („We are the winners“ tikrai nepavadinsi daina). Tiesiog nepataikėme. Šiemet tyčiotis iš „Eurovizijos“, matyt, nemadinga. O gaila.

Tad kas ta „Eurovizija“, kurią mes laikome kone vaistu nuo visų ligų? Mano manymu, tai yra tiesiog prastos muzikos konkursas, paverstas puikiu pinigų gamybos aparatu. Kodėl, jūsų manymu, „Eurovizija“ išsiplėtė, ir dabar organizuojamas ne vienas, o net trys koncertai – du pusfinaliai ir finalas? Tikrai ne todėl, kad gerieji „Eurovizijos“ organizatoriai nusprendė pagailėti tokių nevykėlių kaip beveik visada paskutinė liekanti Lietuva ir kiekvienais metais tiems nevykėliams duoti šansą prasibrauti į finalą. Tačiau visą tą muzikinį farsą pavertus beveik visą savaitę vykstančiu turgumi, jis generuoja kur kas daugiau pelno. Paprasta kaip dukart du. Daugiau koncertų – daugiau balsavimų, daugiau parduotų bilietų, daugiau išgerto alaus. Visko daugiau. Tik ne geros muzikos.

Žinoma, kaip visi dori lietuviai, žiūriu „Euroviziją“. Ne todėl, kad tikiuosi ten išgirsti dainas, kurių klausysiu dar metus, o gal ir ilgiau. Tiesiog iš smalsumo. Labai maga sužinoti, kiek dar šis konkursas „nusivažiavo“. Pavyzdžiui, per pastaruosius keletą metų pastebėjau, kad Lietuva savo muzikiniu skoniu gerokai lenkia bendrąją Europos masę. Mat į finalą (o dažnai – ir į pirmąjį dešimtuką ar net penketuką) vis dažniau papuola tokia, atsiprašant, muzika, kuri Lietuvoje būtų nušvilpta dar neprasidėjus atrankai.

Ar tai reiškia, kad kitais metais mums reikia siųsti, pavyzdžiui, „Yvą“? Pažvelgus į tendencijas, galbūt pusę televizijos ekrano uždengiančios išvirtusios krūtys ir Deivido Zvonkaus „kompozicija“ iš trijų akordų ir ritmingo „bum-bum“ galėtų prasimušti tarp lyderių. Na, su sąlyga, kad išvirtusios krūtys užims daugiau kaip pusę dainai skirto eterio laiko. O kodėl gi ne? Tik prieš tai, manau, reikia pakeisti lietuviškąjį atrankos į „Euroviziją“ formatą.

Reikia tik vienos esminės permainos. Panaikinti komisiją ir žiūrovų balsavimą. Ir apskritai nedaryti jokių atrankinių koncertų, jokių nacionalinės atrankos finalų. Te laimi geriausiais, t.y. turtingiausias. Paskelbkime aukcioną – laimės tas, kas pasiūlys didžiausią kainą už dalyvavimą „Eurovizijoje“. Išloš visi. Valstybei nereikės mėtyti pinigų atrankai, netgi priešingai – ji gaus pinigų už atrankos neorganizavimą! Įvairaus plauko „žinovai“ nustos taškytis purvais dėl „neteisingo balsavimo“, „papirktos komisijos“ ir t.t. Prodiuseriai pagaliau bus priversti sumokėti už savo globotinių nešamą pelną (niekam ne paslaptis, kad Lietuvos delegatai „Eurovizijoje“ daugiausiai išlošia čia, vietinėje rinkoje). O žmonės gal pagaliau supras, kad „Eurovizija“ yra niekas.

Jei norite pamatyti muzikinius talentus, žiūrėkite „Dainų dainelę“. Ten ir muzika tikra, ir atlikėjai nuoširdūs. Ir cirko nėra.

Nuoširdžiai nesuprantu, kam Lietuvai apskritai reikalinga ta „Eurovizija“. Už pinigus, kurie (beje, iš mūsų visų kišenių) išleidžiami pasiruošimui ir dalyvavimui „Eurovizijoje“, būtų galima, pavyzdžiui, maitinti alkstančiuosius, remontuoti vaikų namus ar gydyti sunkiai sergančius ir gydymo neįperkančius žmones. O mes ieškome kažkokios garbės, kurios apskritai nėra.

Į „Euroviziją“ jau siuntėme berniuką be degtukų, bet su ugnimi (Sasha Son), berniuką be skonio (Aivaras Stepukonis), didelį vyrą su dideliu balsu, per mažą dar didesnei scenai (Jeronimas Milius). Siuntėme ir muzikantų šešėlius („4Fun“), ir vyrą su didele (ir klaikiai atrodančia) rožine širdimi (Linas ir Simona), ir merginą, kurios laibos kojos nustelbė visą muzikantų kolektyvą, bet dainos iš to neišspaudė (Laura & “The Lovers”). O rezultatas kaskart tas pats.

Iš visų paskutinių vietų „Eurovizijoje“ mane nuliūdino tik viena – Aistė Smilgevičiūtė. O jos daina „Strazdas“ – vienintelė lietuviška „Eurovizijos“ produkcija, kurios ir dabar klausaus su malonumu. Tai buvo turbūt vienintelis kartas, kai Lietuva į šį konkursą iš tikrųjų siuntė muzikinį kūrinį. Ir tai nesuveikė.

Išbandėme viską – ir solidžias dainas, ir „bumčiką“, ir klounadą. Šiemet vėl pasirinkome klounadą, turbūt tikėdamiesi, kad blizgančios trumpikės suveiks ne prasčiau nei nesuvokiami Arnoldo Lukošiaus šokiai. Blynas (ir trumpikės) prisvilo. Tik kam iš to daryti nacionalinę tragediją?

„Eurovizija“ jau seniai nebėra tarptautinis dainų konkursas. Tai farsas, panašesnis į prastą realybės šou. O „InCulto“ – šaunuoliai. Tai vienas nedaugelio kartų, kai Lietuva šiam pinigų fabrikui parodė pliką užpakalį. Na, penkis beveik plikus užpakalius.

Vyrai be kelnių Europai nepatiko. Kitąmet siųskim moteris be sijonų (be liemenėlių koncertuoti kol kas negalima, bet kada tai bus leidžiama – turbūt tik laiko klausimas).