Bendradarbė Aldona (vardas pakeistas) papasakojo savo protinių dantų rovimo istoriją. Istorija prasidėjo kaip ir visiems mirtingiesiems.

Su odontologo siuntimu ji nukulniavo į Vilniaus Universiteto ligoninės Žalgirio kliniką – iškiliausią odontologijos šalyje centrą. Paprasčiausiai konsultacijai pas ortodontą čia galima užsirašyti pirmą mėnesio dieną anksti ryte. 120 taip vadinamųjų „talonėlių“ išrašoma per porą valandų. Nespėjai ar neprisiskambinai – lauk kito mėnesio pirmos dienos.

Chirurginei protinių dantų rovimo operacijai kolegė užsirašė ir tris mėnesius kantriai laukė Dantukų fėjos patepimo, nors laukti nebuvo linksma, juk taip protas užspaustas! Galų gale, praėjus ketvirčiui metų, ankstų rytą ligonė prisistatė į kliniką. Be skubos ir streso, nes nervinti ligonių nevalia, darbuotojos ją užregistravo ir paskyrė lovą palatoje. Darbingo amžiaus teisininkė praslankiojo iki vėlyvos popietės po skirtąją teritoriją. Kai už lango pradėjo temti, pasirodė chirurgas ir pareiškė, kad operuos penktadienį (buvo trečiadienis).

Toliau sekė dialogas. „Aš negaliu čia gulėti iki penktadienio!“. „Aš negaliu jūsų išrašyti“. „O kokia bus nejautra, pilna ar vietinė?“. „Kokios norėsite, tokią ir darysime“. „Bet jūs geriau juk žinote, kokia geriau“. „Nėra nei geriau, nei blogiau, kokios norėsite, tokia ir bus“. „Kada galėsiu važiuoti namo po operacijos?“. „Po savaitės“. „Kodėl taip ilgai?“. „Stebėsime“.

Po šio smagaus pacientės ir operuojančio chirurgo pokalbio rautinų protinių dantų šeimininkė gūžčiodama pečiais paklausė lovos kaimynės – tai gal reikia sumokėti daktarėliui, kad trumpiau čia laikytų ir greičiau išoperuotų? Lovos kaimynė iš provincijos prunkštelėjo, suprask – nesusipratėlė, ir kaip mat išpyškino įkainius – 500 Lt chirurgui, 300 Lt anestezeologui, 50 Lt slaugei.

Suskaičiavo Aldona „pakišas“, pasvarstė, kiek ji turės gulėti klinikoje, kad iš ligonių kasų už „lovadienius“ gydykla litų prisiskrebentų ir iš karto už telefono aparato sutuoktiniui skambinti: „Alio, Rimvydai, važiuok manęs greičiau iš čia pasiimti!“

Dantukų fėja aplankė Aldoną kitą dieną privačioje klinikoje. Operacija buvo atlikta su vietine nejautra už 1000 Lt per 40 minučių, o palengvėjusia pinigine, bet atlaisvintu nuo spaudimo protu pacientė paleista namo.

Žalgirio klinikoje pacientai skirstomi į kramtančius ir nekramtančius. Net valgykloje paklausia: „Kramtantis? Nekramtantis?“ Mat didesnė dalis pacientų po žandikaulių, veido kaulų operacijų ir negali net prasižioti ar paprieštarauti ir reiškia nepasitenkinimą tik mykimu pro sukąstus dantis. Aldonai dar pasisekė, kad ji buvo iš „kramtančiųjų“ flango.

Optimizuokim, taupykim, veržkimės diržus! Šūkiai vieni, o realybėje – visai kiti veiksmai. Kitai pažįstamai gydytoja pasiūlė padaryti tyrimą po operacijos ir pridūrė, kad „dėl viso pikto, nes šiaip to tyrimo nereikia, bet labai geras aparatas, pačiai bus įdomu, be to, paskui šią paslaugą iš ligonių kasų ateis 3000 Lt.“ Kažin, ar tokią procedūrą pacientė būtų sutikusi atlikti, jei reikėtų sumokėti nors dalį visos sumos.

O štai dar vienas Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) pinigų neracionalaus naudojimo būdas. Šeimos gydytojas nukreipia pacientą pas specialistą, pacientas gauna iš to specialisto pasiūlymą atlikti tyrimą geresniu, kokybiškesniu aparatu, kuris lyg tyčia yra privačioje klinikoje, kurioje lyg tyčia specialistas dirba papildomai. Taip Valstybinei ligonių kasai tenka sumokėti už du negaluojančiojo apsilankymus pas specialistą ir už kelis tyrimus kelioms sveikatinimo įstaigoms. Kodėl gi ir ne? Mes juk žiauriai turtingi. O pasak Ministro pirmininko net reikia saugotis, kad neišprotėtume nuo tokio pašėlusio ekonomikos augimo.

Peršasi išvada, kad sveikatos apsaugai skiriami pinigai naudojami neracionaliai. O ir kam? Juk tai „valdiški“ pinigai, niekieno! Gal ir „valdiški“, bet PSDF 2011 m. biudžeto eilutės sako ką kita. Planuojama, kad dirbantieji sumokės 2,4 mlrd. Lt Sveikatos draudimo įmokų, valstybė savo lėšomis (tų pačių mokesčių mokėtojų sąskaita) sumokės 1,6 mlrd. Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis. Pridėjus dar vienas kitas pajamas ir įplaukas į PSDF – suma priartėja prie 4,2 mlrd.Lt. Ir patikėkite, visa šita suma  bus išleista, reikia to ar nereikia, nes pats PSDF paskirstymas už asmens sveikatos priežiūros paslaugas, skatinamąsias paslaugas ir gerus darbo rezultatus – labai keistai reglamentuotas.

2005 m. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu įtvirtinti mokėjimo už pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas būdai. Pirmasis – bazinis mokėjimas už įrašytų į sąrašą aptarnaujamų gyventojų skaičių, antrasis – papildomas mokėjimas už suteiktas skatinamąsias PAASP (pirminė asmens ambulatorinė sveikatos priežiūra) paslaugas, trečiasis – papildomas mokestis už prevencinių programų priemonių vykdymą.

Tai gi, pagal nerašytą taisyklę šeimos gydytojai arba gydymo įstaigos didžiausią sumą iš Valstybinės ligonių kasos gauna už „prirašytas galvas“ – 85% visos sumos,  o už tai, kad ligonis atėjo ir už faktiškai atliktas paslaugas tik 15% sumos. Jei surinktų PSDF nors ir 10 milijardų litų – garantuoju, kad išleistų viską tiems brangiems, tiesiogine to žodžio prasme, pacientams, bet jiems nepagerėtų, nes tikslo pagydyti ligonį mūsų sveikatos sistema sau nekelia, ji sutinka tik prižiūrėti piliečių sveikatą.

O tuo tarpu per TV suksis brangiausios reklamos, kviečiančios už Valstybinės ligonių kasos – mūsų visų pinigus privačioje klinikoje lazeriu nudeginti nereikalingus apgamus. Ir kas patikrins, kiek tų apgamų, reikia ar nereikia, lazeriais pašalins, įkalčių juk neliks – turiu omenyje nudegintus apgamus.