„Ir Kaune galima gyventi“. Tokia socialinė reklama dar prieš keletą metų stebino kauniečius ir kėlė šypseną miesto svečiams. Kiekvienas šį šūkį interpretavo skirtingai – kas su pašaipa, kas su pasipiktinimu ar žaisminga ironija. Kiek prieštaringų jausmų ir karštų diskusijų gali sukelti viena frazė.

Tačiau šią anekdotu tapusią žinutę visuomenei prisiminiau visai neatsitiktinai. Ją išnirti iš atminties paskatino eilinis pasivaikščiojimas (nors nežinau, ar galima tuos pasivaikščiojimus vadinti eiliniais, nes kaskart jie nustebina neįtikėtinais atradimais) po Kauno marių regioninį parką. Tad, grįžtant prie reklaminio šūkio, nevardinsiu priežasčių, kodėl Kaune galima gyventi. Jų yra daugybė – svarbių ir mažiau reikšmingų, sentimentalių ir patriotinių, dėl kurių taip pat galima diskutuoti. Tačiau yra viena priežastis, kuri Kaunui suteikia dar vieną išskirtinumą. Ar kiekvienas didesnis Lietuvos miestas savo pašonėje turi tiek daug natūralios gamtos?

Kaune pakanka vos kelių minučių norint miesto automobilių gausmą iškeisti į Pažaislio tylą, šaligatvių dulkių debesis į Palemono pievų patalus, intensyvų eismo judėjimą į lėtą pasivaikščiojimą atodangos šlaitu ar  varginantį stovėjimą parduotuvių eilėse į atpalaiduojantį laukimą, kol pagaliau pavyks nufotografuoti (kad ir akimis) ant žiedo nutūpusį didįjį auksinuką. Užlipti į vieną iš daugybės piliakalnių, palandžioti po vieną iš kelių fortų, pereiti vienu iš kelių pažintinių takų – visa tai galima patirti ir nuveikti Kauno marių regioniniame parke.

Kauno marių regioninis parkas ypatingas savo istorine patirtimi ir gamtos apsuptimi. Jau daugiau nei prieš 50 metų atsiradusios Kauno marios tarsi į vieną krantų virtinę suvėrė daugybę įspūdingų gamtos ir kultūros paveldo objektų, kurie šiandien traukia lankytojų akį ir žadina jų smalsumą. Pažinti tas vertybes yra labai daug ir įvairių būdų, todėl savo poreikius gali patenkinti tiek mėgstantys pasyvų poilsį, tiek aktyvaus turizmo šalininkai.

Parko vertybes galima išvysti plaukiant laivu, važiuojant automobiliu ar pėsčiomis keliaujant pažintiniais takais. Šįmet naujas pažinimo galimybes atvėrė neseniai įrengtas takas Arlaviškių botaniniame draustinyje, nuo kurio atsiveria įspūdinga panorama į šio draustinio svarbiausią akcentą – kadagių slėnį. Lietuvoje natūralių kadagynų yra nedaug, o šis, įsitaisęs ant stataus šlaito, – tikra retenybė. Lentinė tako dalis, kuri yra pritaikyta neįgaliesiems, vingiuoja šlaito keteros viršumi, tad lankytojai kuo puikiausiai gali stebėti įmantrias kadagių formas, smailėjančiomis tarsi piramidės ar taisyklingomis lyg kolonos viršūnėmis, ir grožėtis marių „uodegoje“ išnirusia Dabintos sala – viena iš dviejų salų, esančių Kauno mariose. Norintiems pailsinti kojas, ilgėliau pasimėgauti ypatinga kadagyno skleidžiama ramybe ar paganyti akis ir mintis po žaliąsias „piramides“ įrengtos atokvėpio vietos.

Tačiau pažintis su draustiniu nesibaigia ties lentiniu taku – toliau galima žygiuoti jau miško takeliu ir įrengtais laiptais nusileisti iki pat įlankėlės prie marių, žingsniuoti vėsiu upelio slėniu ir vėl užkopus ant kalvelės grįžti į taką, tik jau kita miško puse. Informacija stenduose padės suvokti daugybę iškylančių klausimų, antai kad ir tai, kodėl reikėjo iškirsti savo kvapu prie tako svaiginančias alyvas, kokią naudą duoda miške nuvirtę ir pūvantys medžiai ir kaip atrodo tas itin retas Raudonosios knygos augalas gauruotasis gvazdikas, besislapstantis žolynuose tarp kadagių. Arlaviškių botaninis draustinis yra trečioji šios rūšies radavietė Kauno marių regioniniame parke, o pats parkas – vienintelė vieta Lietuvoje, kur gauruotieji gvazdikai dar aptinkami. Tarp žolių užsimaskavusį gležnutį gauruotąjį gvazdiką pastebėti neįgudusiai akiai itin sunku. Gal ir gerai – taip jam saugiau. Svarbiausia žinoti, kad jis čia yra, kad jis čia tikrai gali gyventi. Toks mažytis rožinis stebuklas. Tačiau pagal vėjo melodiją prie pat tako linguojančių boloninio katilėlio varpelių neįmanoma nepastebėti. Tai dar vienas nykstantis augalas, papildantis garbingą kadagių buveinės retenybių sąrašą. Žinoma, margoje kadagių slėnio spalvų paletėje dominuoja ne retieji augalai, o įprasti bobramunių, trūkažolių (vadinamųjų cikorijų) ar kraujažolių žiedai, savo šiltomis spalvomis praskaidrinantys net apniukusią dieną.

Galbūt neverta daug kalbėti apie ypatingą Arlaviškių botaninio draustinio vertę. Geriau vieną kartą pačiam pamatyti, pajusti. Paskui norėsis tai padaryti ir antrą, trečią kartą. Ši vieta, tarsi magnetas, traukia sugrįžti. Todėl norisi ją rasti tokią, kokią atradai – nepaliestą triukšmo ir taršos. Gamta tai gali garantuoti, tačiau ar gali lankytojai? Juk takas įrengtas tam, kad galėtume priartėti prie šio ypatingo gamtos lopinėlio, jį pažinti – nekeičiant, nežalojant, o išsaugant.

Neabejoju, kad kiekvienas Arlaviškių kadagyne ras savo stebuklą. O jo besidairant, siūlome ne tik giliai įkvėpti gryno oro, bet ir išmėginti savo kantrybę – paskaičiuoti, kiek lentelių sudaro medinį Arlaviškių pažintinio tako grindinį. Tiksliausiam „matematikui“ padovanosime gausiai senomis ir naujomis fotografijomis iliustruotą knygą „Marios seka pasaką“.

Apie tai, ką įdomaus pamatėte, ką išgirdote ir kiek lentelių suskaičiavote iki rugsėjo 1 d. rašykite el.paštu ramune.mikitiejeva@gmail.com