Bendraujant su Klaipėdos krepšinyje dirbančiais asmenimis, ne kartą esu girdėjęs ir iš dalies su jais sutinku, jog Lietuvos jaunučių, jaunių ir jaunimo rinktinėse retai rungtyniauja krepšininkai iš Klaipėdos.

Dar rečiau į rinktines patenka krepšininkai iš provincijos miestų. Šį kartą neturiu omenyje jaunuolių kilusių iš provincijos, tačiau išvykusių mokytis ir žaisti į Kauno ar Vilniaus krepšinio mokyklas jiems sulaukus vos 15 ar 16 metų. Aš apie tuos, kurie liko savo rajono krepšinio mokykloje ir jų šansai patekti į rinktinę sumažėjo iki minimumo. Panagrinėkime to priežastis.

Taip, tas tiesa, kad beveik niekada rinktinėms nevadovauja vyriausias treneris, kuris būtų pavyzdžiui iš Šilalės, Klaipėdos ar Raseinių… Tai, kad esi vienas geriausių savo amžiaus grupėje Lietuvoje,  tavo galimybė atstovauti rinktinei gali ir nepadidėti. Kita, ir manau svarbesnė priežastis galėtų būti ta, kad rajonų, ir tokio miesto, kaip Klaipėda - jaunieji krepšininkai dažnai nėra pasiruošę žaisti pozicinio, dažnai sudėtingesnio komandinio krepšinio, kuris propaguojamas daugelio rinktinių trenerių. Jie “nardo, kaip žuvys vandenyje”, kai žaidžiamas žaidimas vienas prieš vieną ar vyksta nepertraukiamas greitas puolimas, tačiau vos tik susiduria su poziciniu krepšiniu bei deriniais, tarsi “dingsta iš aikštės”. Dar nieko baisaus jei esi “aukštaūgis” ir tiesiog tokiu atveju lauki kamuolio perdavimo po krepšiu. Tačiau jei esi atakuojantis gynėjas ar įžaidėjas ir pats turi vadovauti komandos žaidimui? Mačiau savo akimis, kaip vienas prieš vieną labai gerai žaidžiantis jaunas įžaidėjas klaipėdietis, organizuodamas žaidimą puolime, prarado 3 kamuolius viduryje aikštės per dešimt jam skirtų žaidimo minučių. Ir varžovų rinktinė, prieš kurią jis žaidė tikrai buvo gana silpna.

Egzistuoja ir kita problema - kai treneriai į rinktinę įtraukia savo, ar kitų proteguojamus krepšininkus. Galime prisiminti tą patį klaipėdietį Marių Runkauską, kuris būdamas individualiai vienas geriausių Lietuvoje savo amžiuje, nepakliuvo į jaunimo rinktinę, kuriai tuo metu vadovavo treneris Rimas Kurtinaitis. Tačiau, toje pačioje pozicijoje žaidę ir niekuo  iš komandos neišsiskyrę Tautvydas Barštys bei trenerio sūnus Giedrius Kurtinaitis į ją pateko dėl daugeliui suprantamų priežasčių.

Taigi, ką reikėtų keisti, kad rinktinėse žaistų daigiau kitų miestų krepšininkų ir jų tobulėjimo kokybė gerėtų? O gal ir gerai, kai geriausi jaunuoliai dar būdami vaikai išvažiuoja į vieną iš didžiųjų Lietuvos krepšinio mokyklų? Ar reikalinga rotacija tarp rinktinių trenerių, kad trenerių pareigos nebūtų krepšinio federacijos “dalinamos pagal pažintis”?