Gorila Koko gali suprasti apie 2 tūkst. anglų kalbos žodžių. Ji neturi reikiamo balso trakto, kad galėtų atsakyti žodžiu, taigi 40 metų beždžionė savo mintis reiškia naudodama modifikuotą amerikietiškos ženklų kalbos žodyną.

Ir ji nekalba tik apie maistą. Per 28 metus, kuriuos gorilų tyrinėtoja Penny Patterson dirbo su Koko, beždžionė reiškė visą eilę emocijų, siejamų su žmonėmis, tarp jų – laimę, liūdesį, meilę, sielvartą ir sumišimą, rašo lifeslittlemysteries.com.

Pilkoji Afrikos papūga Alexas, nugaišusi 2007 metais, mokėjo 150 angliškų žodžių. Paukštis mokėjo suskaičiuoti iki šešių objektų, atskirti daugybę spalvų ir formų, sudėti žodžius, kad jie įgautų naują prasmę, ir suprasti abstrakčias santykines sąvokas, tokias kaip „didesnis“, „mažesnis“, „virš“ ir „po“. Prieš pat mirtį 31 metų sulaukusio Alexo paskutiniai žodžiai gyvūnų psichologei Irene Pepperberg buvo: „Būk gera. Pasimatysime rytoj. Myliu tave.“

Pradedant borderkoliu Chaseriu ir mažąja šimpanze Kanzi, baigiant delfinu Akeakamai, įvairių rūšių laboratoriniai gyvūnai demonstravo elementarias žmonių kalbos žinias. Tačiau nepaisant didelių jų pastangų peržengti rūšis skiriančią ribą ir bendrauti su žmonėmis žmonių sąlygomis, žmonės į priešingą pusę keliavo retai.

Būdami protingiausia rūšimi, žmonės delfinų kalbą galėtų suprasti geriau nei kad delfinai išmokti ženklų kalbą. Vietoj to, kad bandytų gyvūnus išmokyti žmonių komunikacijos sistemų, kodėl žmonės nebando iššifruoti jų kalbos?

„Tai daug diskusijų sulaukianti sritis, nes vis dar yra žmonių, kurie nori atskirti žmones nuo kitų gyvūnų. Taigi jei jie renka medžiagą gamtoje ir pamato ką nors gyvūnų komunikacijos sistemoje, kas primena sintaksę, jie pasakys, kad taip nėra“, – teigia Marcas Bekoffas, Kolorado universiteto Boulderyje ekologijos ir evoliucinės biologijos garbės profesorius.

Constantine`as Slobodchikoffas šią ribą peržengė toliau nei bet kas kitas. Šiaurės Arizonos universiteto biologijos garbės profesorius keletą dešimtmečių praleido bandydamas iššifruoti Gunnisono prerijų šuniukų komunikacijos sistemą. Prerijų šuniukai yra graužikai. Jie negarsėja sąmoningumu ar sąmoju. Tačiau dešimtyse knygų ir straipsnių C. Slobodchikoffas su kolegomis pateikė daugybę įrodymų, kad prerijų šuniukai naudoja sudėtingą kalbą. Ir nemažą jos dalį jis gali suprasti.

Pamatę plėšrūną, prerijų šuniukai vieni kitus perspėja naudodami aukšto tono spygavimą. Neįgudusiai ausiai šie spygavimai gali atrodyti panašūs vienas į kitą, tačiau taip nėra. C. Slobodchikoffas šiuos pavojaus signalus vadina „Rozetės akmeniu“, padedančiu iššifruoti prerijų šuniukų kalbą, kadangi jie naudojami kontekste, kurį žmonės gali suprasti, ir pagal tai signalus interpretuoti.

Savo tyrinėjimuose C. Slobodchikoffas fiksuoja pavojaus signalus ir tai, kaip elgiasi prerijų šuniukai, pamatę besiartinantį plėšrūną. Tuomet, kai plėšrūno nėra, jis paleidžia pavojaus signalų įrašus ir filmuoja, kaip gyvūnai slepiasi. Jei jų reakcija tuomet sutampa su ta, kai artinosi plėšrūnas, tai leidžia manyti, kad šiuose signaluose užšifruota reikšminga informacija.

Atrodo, kad taip ir yra. C. Slobodchikoffas nustatė, kad graužikai naudoja skirtingus signalus perspėdami apie skirtinus plėšrūnus, tokius kaip kojotai, žmonės ar naminiai šunys. Jų signaluose net nurodomas plėšrūno dydis, spalva ir forma. Pavyzdžiui, jie atskirtų antsvorį turintį, aukštą, mėlynus marškinėlius vilkintį žmogų ir liesą, mažą žmogų žaliais marškinėliais.

Prerijų šuniukai net sukuria naujus pavojaus signalus, reaguodami į nepažįstamus objektus, kuriuos padeda tyrėjai, pavyzdžiui, didžiulio juodo ovalo nuotrauką. Nors prerijų šuniukai niekada neturėjo galimybės anksčiau tokio objekto aptarti, visi jie sukuria identišką pavojaus signalą į jį reaguodami. Tai leidžia manyti, kad jie apibūdina ovalo dydį, formą ir spalvą kažkokiu standartiniu būdu.

Ir visai kaip skirtingos žmonių grupės, skirtingos prerijų šuniukų rūšys naudoja atskirus dialektus, tvirtina C. Slobodchikoffas. Gunnisono prerijų šuniukai, kuriuos jis tyrinėja, greičiausiai nesuprastų Meksikos prerijų šuniukų signalų, tvirtina mokslininkas.

Tačiau jų komunikacija – ne tik pavojaus signalai. „Prerijų šuniukai taip pat turi tai, ką vadinu socialiniais plepalais, kai vienas prerijų šuniukas sukuria vokalizacijos seriją, o kitas prerijų šuniukas kolonijoje atsako kita vokalizacijos serija. Galiu parodyti, kad šiose serijose yra sintaksės, tačiau kadangi niekas šuniukų elgsenoje nekinta, negaliu nieko pasakyti apie kontekstą. Taigi neturiu kaip iššifruoti informaciją, esančią šiuose socialiniuose plepaluose“, – kalbėjo C. Slobodchikoffas.

Net tokie paprasčiausi gyvūnai, kaip graužikai, turi kalbą, prisotintą daiktavardžių, būdvardžių, sintaksės ir dialektų, pagalvokite, tad ką galėtų kalbėti aukštesnės kategorijos gyvūnai?

Drambliai rengia laidotuves mirusiesiems, be to, organizuoja reidus į kaimus, taip keršydami brakonieriams. Šimpanzės kariauja karus. Tokiam sudėtingam gyvūnų elgesiui būtina sudėtinga kalba, teigia M. Bekoffas.

„Žmonės stebisi, kaip vilkai koordinuoja savo medžiokles. Tam naudojama iš tiesų sudėtinga bendravimo sistema“, – aiškino jis.

Delfinai suformuoja stiprius socialinius ryšius. Neseniai atliktas tyrimas taip pat parodė, kad jie demonstruoja kultūros požymius, pirmenybę teikdami socializacijai su kitais delfinais, kurie naudoja tus pačius paprastus įrankius kaip ir jie.

Gyvūnai taip pat skleidžia įvairiausius garsus – jie švilpauja ir pliaukši liežuviu. Greičiausiai tai nėra nereikšminga. Tačiau ar žmonės kada nors supras, ką jie sako?

Pasirodo, žmonės tą padaryti bando jau daugiau kaip pusę amžiaus. „Žinome daug daugiau nei žinojome prieš kelis dešimtmečius, tačiau iki abipusio bendravimo – dar ilgas kelias“, – teigė Stanas Kuczajus, Jūrų žinduolių elgesio ir pažinimo laboratorijos Pietų Misisipės universitete direktorius.

Anot jo, didžiausias kliuvinys buvo išsiaiškinti, kokie yra delfinų komunikacijos vienetai.

Vienskiemeniai garsai ir kitos fonemos yra žmonių kalbos sudedamosios dalys, aiškino mokslininkas. „Mes nežinome, kokios yra delfinų bendravimo sudedamosios dalys. Ar tai švilpesiai, ar pliaukšėjimai liežuviu? Dabar žinome, kad jie naudoja ir prisilietimus bei pozas. Spėju, kad daugiau apie vienetus sužinosime tyrinėdami bendravimo vystymąsi delfinų jaunikliuose. O kitas lygmuo – ką reiškia vienetų kombinacijos?“ – kalbėjo S. Kuczajus.

Denise Herzing su kolegomis iš „Laukinio delfino projekto“ nustatė, kad delfinai į vienas kitą kreipiasi vardais. Šią vokalizaciją tyrėjai vadina „žymės švilpesiais“. Tai leistų manyti, kad bendravimo vienetai yra švilpesiai, tačiau kaip su tuo susiję delfinų pliaukšėjimai liežuviu ir pozos, vis dar neaišku.

S. Kuczajus mano, kad galiausiai mes kodą „nulaušime“, tačiau ne visi sutinka, kad toks kodas iš viso egzistuoja. Justinas Greggas, tarptautinės delfinų tyrimų organizacijos, pavadintos „Delfino komunikacijos projektu“, atstovas mano, kad delfinai gali iš viso neturėti kalbos vienetų.

„Po 50 metų trukusių delfinų bendravimo tyrimų neatrodo, kad delfinai sukuria į žodžius panašias vokalizacijas, kurias būtų galima „iššifruoti“ tokiu būdu, apie kurį galvoji, kai kalbi apie užsienio kalbos „mokymąsi“ ar egiptietiškų hieroglifų „iššifravimą“, – kalbėjo jis.

„Taip yra todėl, kad gyvūnų bendravimo sistemos ir žmonių kalba yra labai skirtingos. Delfinų komunikacijoje greičiausiai nėra į žodžius panašių „simbolių“ ar „gramatikos“, kokia yra mūsų kalboje. Šiuo metu nėra jokių priežasčių manyti, kad delfinų bendravimas funkcionuoja kaip žmonių kalba, tad ir nėra jokios „kalbos“, kurią galėtume išmokti“, – pridūrė tyrėjas.