Kaip gimė visata? Laikomasi nuomonės, kad Didysis sprogimas buvo kaip tik tas momentas, kai neįsivaizduojamai tankus energijos gniutulas staiga sprogo ir pradėjo plėstis trimis erdvinėmis kryptimis, o galiausiai atvėso.

Tačiau dabar grupė fizikų teigė, kad Didįjį sprogimą reiktų modeliuoti kaip fazės pasikeitimą: momentą, kai amorfinė, beformė visata, panaši į skystą vandenį, atvėso ir staiga kristalizavosi, suformuodama keturių dimensijų erdvėlaikį, panašų į ledą, rašo lifeslittlemysteries.com.

Naujo tyrimo vadovas Jamesas Quachas su kolegomis iš Melburno universiteto Australijoje teigia, kad šią hipotezę galima patikrinti ieškant defektų, kurie galėjo atsirasti erdvėlaikio struktūroje, kai visata kristalizavosi. Visatai dabar yra maždaug 13,7 mlrd. metų.

Įsivaizduokite, kad ankstyvoji visata buvo kaip skystis, teigia J. Quachas. „Kai visata vėsta, ji „kristalizuojasi“ į tris erdvės ir vieną laiko dimensiją, kurias matome dabar. Laikantis tokios teorijos, visatai vėstant, tikėtina, kad susiformuos įtrūkimai, panašiai, kaip susiformuoja įtrūkimai, kai vanduo šąla į ledą“, – aiškina mokslininkas.

Jei šie įtrūkimai egzistuoja, juos turėtų būti įmanoma aptikti, nes šviesa ir kitos daleles išlinktų ar atsispindėtų nuo jų, keliaudamos per kosmosą, tvirtina tyrėjai.

Idėją, kad laikas ir erdvė yra atsiradusios savybės, kurios staiga materializavosi iš beformės būsenos, pirmą kartą 2006 metais iškėlė Kanados Perimetro instituto fizikai. Ši teorija teigia, kad keturių dimensijų erdvėlaikio geometriją, kurią atrado Albertas Einsteinas, nėra fundamentali. Vietoj to, erdvėlaikis yra labiau panašus į gardelę, sudarytą iš pavienių erdvėlaikio sudedamųjų dalių – visai kaip medžiaga, kuri atrodo vientisa, tačiau iš tiesų yra sudaryta iš dalelių, vadinamų atomais.

Iš pradžių, esant labai aukštoms temperatūroms, sudedamosios dalys buvo tarsi skystas vanduo – jos neturėjo jokios struktūros. Didžiojo sprogimo momentu, kai temperatūra visatoje nukrito iki erdvėlaikio sudedamųjų dalių „užšalimo taško“, jie kristalizavosi ir sudarė keturių dimensijų gardelę, kokią stebime šiandien.

Matematiniai skaičiavimai šią teoriją patvirtina, tačiau „didžiausias iššūkis yra tai, kad šios „statybinės“ erdvės dalys yra labai mažos, taigi tiesiogiai jų pastebėti neįmanoma“, aiškino J. Quachas. Iš žmogaus žiūros taško, erdvėlaikis atrodo vientisas ir vienalytis.

Tačiau nors šios sudedamosios dalys ir per mažos, kad jas būtų galima pamatyti, fizikai tikisi stebėti ribas, kurios turėjo susiformuoti tuomet, kai besikristalizuojančių sudedamųjų blokų sritys susidūrė viena su kita ir sukūrė „įtrūkimus“ visatoje. Reikia tolimesnių tyrimų, norint nustatyti atstumus iki šių įtrūkimų. Dabar nežinoma, ar jie mikroskopiniai, ar šviesmečių ilgumo.

J. Quacho ir jo komandos tyrimų rezultatai publikuojami žurnale „Physical Review D.“.