Kauno centriniame knygyne – menininkų išeivijos susitikimai

Kaune veikiantis Centrinis knygynas – nėra vien vieta, kurioje galima įsigyti spaudinių. Tai kartu ir Laisvės alėjos simbolis, nešiojamas skirtingoms kartoms priklausančių žmonių širdyje.

Knygynas duris kauniečiams pirmą kartą atvėrė dar 1956 metais. Anot dabartinės jo direktorės Stasės Gadliauskienės, dar projektuojant patį pastatą iš anksto buvo numatyta, jog viršutiniuose aukštuose bus gyvenamosios patalpos, o pirmajame – knygų parduotuvė.

Centrinio knygyno interjeras per visą gyvavimo laikotarpį tesikeitė tris kartus. Vos tik atsidaręs, jis pirmuosius savo klientus pasitiko tipiniu „smetoniniu“ to laikmečio stiliumi. Paskutinės knygyno renovacijos imtasi dar aštuoniasdešimtaisiais ir nuo tada iki šiol čia niekas nebesikeitė. Ši erdvė gali būti puikiu pavyzdžiu norintiems nors akies krašteliu žvilgtelėti į tarybinius laikus, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių neregėjo.
Pasakojusi apie šiuos pokyčius, knygyno vadovė prisiminė ir dar vieną: „Įdomu, kad prieš uždarant knygyną paskutiniajam remontui, Laisvės alėja dar buvo pravažiuojama, tačiau kai vėl pradėjome veikti – į darbovietę jau keliavome pėsčiųjų gatve.“

S.Gadliauskienė sakė, kad Lietuvos žengimo į nepriklausomybę periodu knygyne dažnai vykdavo įvairūs susibūrimai. Čia susitikimus organizuodavo žymūs iš Amerikos atvykę menininkai, pavyzdžiui, rašytojas ir žurnalistas Algirdas Gustaitis ar poetas Bernardas Brazdžionis. „Knygyno patalpose vykdavo viešai neskelbiami vakarai, kuriuose susibūrę žmonės dažniausiai dalindavosi atsiminimais. Menininkai patys viską susiorganizuodavo, mums prie to prisidėti netekdavo“, - kalbėjo parduotuvės vadovė.

Pasako jos, Centrinis knygynas visada buvo vienas pagrindinių kultūros taškų Kaune. Čia lankydavosi bei tebesilanko įvairūs tiek praėjusių laikų, tiek ir šiandienos menininkai. „Juozas Grušas, Raimundas Samulevičius, Liudas Truikys“, - vardino pavardes direktorė bei drąsiai pridūrė, kad apskritai nėra nė vieno kauniečio, kuris bent kartą nebūtų užėjęs į šią, Laisvės alėjoje garsiausią, knygų parduotuvę.

Beveik keturias dešimtis metų Centriniame knygyne dirbančiai moteriai teko stebėti ir šurmulingą gyvenimą Laisvės alėjoje. „Labai puikiai atsimenu įvykius, susijusius su Romo Kalantos susideginimu. Praėjus visai nedaug laiko po incidento, kaip dabar matau, alėja praėjo būrys kareivių, po to – ir policija. Matyt gaudė stebėjusiuosius. Tačiau tų jaunuolių, kurių minia sugužėjo čia į knygyną, vėliau niekas nebevaikė. Kitą dieną, atsimenu, šalimais esanti Laisvės alėjos teritorija buvo atitverta ir į pastatus įleidinėjo tik čia dirbusiuosius“, - vienu iš labiausiai įstrigusių prisiminimų, susijusių su darbu knygyne, pasidalino S.Gadliauskienė.

Tačiau moters galvoje išlikę ne tik skaudūs įvykiai. Ji su šypsena pasakojo, kaip dirbant pro knygyno langus matydavosi Laisvės alėjoje periodiškai vykdavusios mugės. „Tai būdavo tiesiog didelės miesto šventės, kurių nesulyginsi nė su viena dabartine. Visus alėjoje veikusios parduotuvės bei kavinės savo produkciją išsinešdavo į gatvę, garsiai grodavo muzikantai, o svarbiausia – patys miestiečiai išsipustydavo it į puotą“, - šypsojosi S.Gadliauskienė, o po to su nusivylimu apgailestavo, kad apskritai, lyginant su praeitimi, šiandien Laisvės alėjos aura yra pažeista.


Šiame straipsnyje: Gintarė Adamonytė

NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių