„Kodėl rašytojas gali pasislėpti po kita pavarde, o dailininkas – ne?“ – retorinį klausimą užduoda Kaune gyvenantis norvegų dailininkas ir kuratorius Gioranas Ohldieckas.

Pradėjus domėtis D.Bankovo kūryba, iki šio norvego žurnalistę atvedė internetas. Tiesa, didžioji dalis interneto nuorodų vedė tiesiai į M.K.Čiurlionio dailės muziejų, įsigijusį nemažai tariamo bulgarų menininko darbų. Kita dalis vedė į puslapius norvegų kalba, kuriuose rašoma apie ekscentrišką menininką ir kuratorių iš Bergeno G.Ohldiecką, sukūrusį ne tik daugybę asambliažų ir koliažų, bet ir D.Bankovo asmenybę, biografiją, jo bičiulius ir jį supusią aplinką.
Įvairiose šalyse Dogu Bankovo projektą pristatantis menininkas pastebi Rytų ir Vakarų pasaulio skirtumus priimant informaciją. Esą rytiečiai tiki gera istorija ir per daug nesuka galvos, tikra ji ar ne. O vakariečiai nori žinoti viską.

– Kodėl nusprendėte pasislėpti už D.Bankovo asmenybės?

– Turėtumėte man suteikti lygiai tokias pačias teises kaip rašytojui – daugybė rašytojų prisistato pseudonimais. Meno kūriniai turi teisę gyvuoti savarankiškai, kodėl šalia kūrybos turėčiau būti pristatomas aš? Be to, aš nesislepiu. Aš tiesiog neturiu noro skelbtis. Jei man reikėtų groti pianinu – kitas reikalas, neturėčiau galimybės nesimatyti, nebūti. Kai pats studijavau menus, mano profesorius sakydavo: kai paroda parengta, menininkas turi eiti namo. Aš tuo tikiu.

– Bet ar tai nėra publikos apgaudinėjimas: prisistatyti kuo kitu?

– Jūs tai pateikiate tarsi nusikaltimą. Tai nėra nusikaltimas. Spėju, kad jūs nesate skaičiusi knygų. Juk didžioji grožinės literatūros dalis pasakoja netikras istorijas. Ir kartais sunku atskirti, kas yra tikra, kas – ne. Kodėl jūs nesuteikiate man tokių teisių, kokios suteikiamos rašytojams? Kodėl rašytojas gali pasislėpti po kita pavarde, o dailininkas – ne? Tai yra mano, kaip menininko, teisė. Parodoje matote darbus ir matote menininko asmenybę. Tiesa, D.Bankovo asmenybė nėra mano asmenybė – ji priklauso ne mano laikams.

– Kokia buvo šio projekto pradžia?

– Viskas prasidėjo gal prieš 20 metų, kai Sofijoje, Bulgarijos sotinėje, nusipirkau vieną baisų paveikslą. Jis buvo sukurtas naudojant akvarelę ir aliejinius dažus, o tai tikrai nėra geras kokteilis. Kartą nusprendžiau nuo paveikslo nuimti rėmus. Ir ką jūs manote – iš už rėmo iškrito krūva nuotraukų, laiškų ir pageltusių prancūziškų laikraščių prancūzų kalba, kuriuose rašoma apie brangenybių vagystes iš viešbučių. Beje, D.Bankovas – tikras asmuo. Jo vaidą mačiau tarp kitų Sofijos meno akademijos absolventų 1904 m. laidos nuotraukoje, taip pat iškritusioje iš už to mįslingo rėmo.

Žinoma, D.Bankovui galėjau suteikti kitą tautybę ar kitą vardą, bet bulgaru jis tapo dėl to, kad aš daug laiko su įvairiais meniniais projektais praleidau Bulgarijoje. Ir vieną dieną nusprendžiau, kad mažos šalies atstovas tarptautiniame meniniame kontekste gali tapti įdomiu objektu.

– Kodėl bulgarą apgyvendinote 1920–1930 m. Paryžiuje?

– Galėjau pasirinkti bet kurį pasaulio metropolį. Tik ne mažą miestuką – norėjau sukurti tarptautinę atmosferą su įvairiataute publika ir imigrantais. D.Bankovas ir visas šis projektas nėra absoliuti fantazija. Į tą bulgarą ir jo aplinką sudėjau daug tikrai egzistavusių žmonių ir jų istorijų, realių datų. Beje, D.Bankovo kūrinius parodoje pristatančios virėjos A.Šauneger – žmogaus, nemėgstančio meno –biografijoje yra istorinių detalių. Mano A.Šauneger yra kilusi iš Elzaso, buvusios vokiškos Prancūzijos srities. Beje, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Elzasas buvo pasiskelbęs sovietine respublika. Tačiau respublika gyvavo tik 10 dienų – kol Prancūzija ją okupavo. Mano A.Šauneger gyvena Paryžiuje, kalba vokiškai. Tiesa, parodoje pateikiamų jos receptų autorius esu aš pats.

– Jūsų pasirinktas būdas meno kūrinius pristatyti apie meną nenutuokiančios virėjos lūpomis yra ganėtinai postmodernus…

– Aš vis galvoju, kada gi baigėsi modernizmas, nes dabar viskas – postmodernu. Deja, aš nerandu tikslaus paaiškinimo, kas gi yra tas „post“ mene. Dabar aš jau laukiu post-postmodernizmo. Esu tikras, jis neužilgo prasidės.

– Vadinasi, nenorėtumėte būti vadinamas nei moderniu, nei postmoderniu menininku?

– Aš stengiuosi netilpti į įvairius rėmus ir apibrėžimus mene. Stengiuosi daryti tai, ko nemokoma dailės mokyklose ir kas neeksponuojama modernaus meno galerijose. O kai kuriu savo vardu – darau visai kitokius dalykus. Tuomet esu grafikas, dirbu su atspaudais. D.Bankovo projektas – vienintelis mano projektas, kuriame pateikiu save ne kaip aš. Su šiuo projektu norėjau atsiriboti nuo to, ką aš kūriau kaip grafikas. Tam geriausiai tiko kita asmenybė. Tai aš ir padariau – sukūriau D.Bankovo biografiją.

– D.Bankovo projektas apkeliavo nemažai pasaulio…

– Dalis šio projekto darbų buvo eksponuojami Londone, Buenos Airėse, Ekvadore, Prahoje, Sofijoje. Ir galiu pasakyti, kad šis projektas geriausiai priimamas Lotynų Amerikoje, Viduržemio jūros regione, pakankamai gerai – Rytų ir Centrinėje Europoje, ir ne taip jau puikiai Vakaruose.

– Kodėl?

– Nes žmonės šiose šalyse į kultūrą žiūri iš skirtingų pozicijų. Nepatikėsite, į parodos atidarymą Buenos Airėse susirinko 4 tūkst. žmonių. Rytuose, Lotynų Amerikoje žmonės per daug nesirūpina menininko biografija – visų pirma, jie dievina gerą istoriją. Tikra ta istorija ar ne – niekas per daug nesirūpina. Bulgarijoje, D.Bankovo gimtinėje, apskritai atsisakoma tikėti, kad tai padariau aš, o ne bulgaras D.Bankovas.

– O vakariečiai?

– Didžiojoje Britanijoje, Šiaurės ir kitose Vakarų šalyse žmonės nori žinoti viską apie viską. Viskas turi vykti pagal taisykles, turėti etiketes ir būti sudėstyta į tam tikrus stalčius. Šis skirtumas akivaizdus ir teatre. Šiaurės šalyse kuriamas realistinis teatras: aktoriai bando sukurti kasdien gatvėje, čia ir dabar sutinkamų žmonių asmenybes. Tuo tarpu Rytų tradicija, kuria rėmėsi ir Konstantinas Stanislavskis, sako: įžengę į teatrą, pamirškite visa, kas jus sieja su įprastu kasdieniu gyvenimu! Tai yra visiškai kitas požiūris, ir jis man labai patinka. Bet jis retai kada – jei apskritai kada – yra naudojamas dailės kūrinių pasaulyje. Man dar neteko girdėti, kad menininkas būtų sukūręs kitą menininką.

– Galbūt šioje srityje esate pirmas?

– Galbūt. Kai pats studijavau menus, mano profesorius sakydavo: kai paroda parengta, menininkas turi eiti namo. Aš tuo tikiu.