Dailėtyra, palyginti su literatūrologija, atsilieka tyrinėdama moterų kūrybą – tai pripažįsta patys dailėtyrininkai. Šią spragą sumažino šiomis dienomis Kaune pristatyta įspūdinga įvairiomis prasmėmis knyga „Barbora Didžiokienė. Mažosios dailininkės prisiminimai“

Jos grįžta pamažu

Pasak dailėtyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės, žmonės, paprašyti išvardyti kelias netolimos praeities lietuvių dailininkų pavardes, mini tik vyriškas, tarsi nebūtų nė buvę Domicelės Tarabildienės, Marcės Katiliūtės, Barboros Didžiokienės, Olgos Kalpokienės-Dubeneckienės, Veronikos Šleivytės ar, pavyzdžiui, Marijos Teresės Rožanskaitės.

Greičiausiai todėl po ilgų R.Rachlevičiūtės vaikščiojimų po įvairias institucijas, ieškant knygos apie užmarštin nugramzdintą dailininkę B.Didžiokienę leidėjo, juo sutiko tapti būtent Vilniaus universiteto Lyčių studijų centras. Kita vertus, šis pasirinkimas – ne atsitiktinis. B.Didžiokienės kūryba – tai bene pirmas mėginimas Lietuvos mene pažvelgti į moterį ne vyro, o moters akimis. Dailininkė, pati visą laiką buvusi savo vyro šešėlyje, kūryboje plačiai išplėtojo ano meto moters problematiką, neigė stereotipinių vyro ir moters santykių vaizdinius.

R.Rachlevičiūtės sudaryta knyga atveria originalaus braižo menininkės, iš Sankt Peterburgo kilusios Varvaros Gorochovos gyvenimo kelią. Tie išgyvenimai – nuo vaikystės iki mirties – užfiksuoti jos pačios aprašytame gyvenime. Rankraštis buvo ir tebėra saugomas Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje ir tapo knygos pagrindu.

Susipažino studijoje

„B.Didžiokienės prisiminimai – tai apie moterį ir dailininkę rusų kalba parašytas tekstas, nesirūpinant jo skyrių išdėstymu, proporcijomis, skyryba ir kitomis privalomybėmis, – apie dailininkės gyvenimo aprašymą kalbėjo R.Rachlevičiūtė. – Tai tekstas apie Varvaros nerūpestingą mergystę Sankt Peterburge ir Barboros skausmingą moterystę tarpukario Lietuvoje, kūrėjos kelionę iš rusų simbolizmo, moderno į sovietinio laikotarpio meno kemsyną su tarpine stotele nepriklausomoje Lietuvoje.“

Jaunutės Varvaros gyvenimas Sankt Peterburge buvo paženklintas rusų kultūros pakilimo, vadinto Sidabriniu amžiumi. 1917 m. Spalio revoliucijos, Pirmojo pasaulinio karo atšiaurūs šuorai prislopino išsilavinusios jaunosios Varvaros gyvenimo spalvas. Jai teko dirbti telegrafe, kad padėtų šeimai ir galėtų vakarais lankyti privačią dailės mokyklą, kur sutiko savo gyvenimo meilę lietuvių dailininką Vladą Didžioką.

Gyvenimo tragizmą stiprina istorijos kontekstas. Varvara dirbo telegrafe tą dieną, kai Lenino bendražygiai jį užėmė. Jaunoji telegrafininkė tuomet pasibaisėjo, gaudama daugybę pranešimų su garsiuoju Lenino patvirtinimu „Sušaudyti“, ir revoliucinis jos optimizmas pamažu išblėso.

Krikštas ir vardynos

V.Didžiokas su Varvara susituokė 1917 m. Baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, prasidėjo sunkūs porevoliuciniai metai. Jauna nepasiturinti Didžiokų šeima išvažiavo į Lietuvą. Nuolatiniai nepritekliai, prasti santykiai su vyru ir jo tėvais Vilniuje, privertė Varvarą išvykti į Minską pas tėvą, kad po to vėl susitiktų V.Didžioką ir tarsi pradėtų iš naujo.

Atsinaujinus ryšiams su V.Didžioku, Lietuvoje ji nuolat gyveno nuo 1921 m. Puikiai išmokusi lietuvių kalbą, persikrikštijusi, tapusi Barbora ji tikru Lietuvos patriotu augino ir sūnų Jurgį. Deja, jis anksti mirė nuo tuberkuliozės, kaip ir vos 54-erių sulaukęs garsusis jos sutuoktinis, nuo kurio ji patyrė daug nuoskaudų ir asmeninio pažeminimo.

Išgarsino lėlių motyvai

B.Didžiokienę Lietuvoje išgarsino jos tapytos lėlių kompozicijos, kuriomis, anot dailėtyrininkės Justinos Augustytės, ji pradėjo dailininkės karjerą, debiutavusi parodose.

B.Didžiokienės tapytos lėlės – tai sumažintos žmonių kopijos, imituojančios žmonių gyvenimą. Dažniausias jos lėlių kompozicijų šaltinis – teatras.

Anot J.Augustytės, teatrališkumas apskritai buvo būdingas tarpukario Lietuvos kultūrai. Pavyzdžiui, populiarieji maskaradai, kuriuose buvo galima pademonstruoti savo išmonę ir kūrybą (kaukių baliaus kostiumams ypač neabejingas buvo Petras Rimša).

Be to, daugybė dailininkų kūrė teatro dekoracijas ir kostiumus. B.Didžiokienė taip pat pažino teatrą, jo užkulisius bei žvaigždes. Tad neatsitiktinai jos kūryboje ryškios bohemos susibūrimų temos. Rengiamoje antroje knygos dalyje bus galima sužinoti, kas dėjosi tuose bohemos vakarėliuose, kuriuos aprašė B.Didžiokienė.

Išsiskyrė drąsa

B.Didžiokienės teptukui priklauso ir portretai, įėję į lietuvių dailės istoriją. Dailininkė paliko daug karikatūrų ir šaržų, kuriuose nepiktai pašiepiami ir nežinomi, ir lengvai atpažįstami asmenys – taip autorė pelnė žiūrovų simpatijas, susidomėjimą 1932 m. Kaune surengtoje personalinėje karikatūrų parodoje.

Dažniausiu Barboros šaržų taikiniu tapdavo sūnaus krikštatėvis Petras Kalpokas. Ji pati kartais irgi lankėsi bohemos pamėgtuose restoranuose – apie tai byloja jos išlikusi karikatūra šia tema.
Kita B.Didžiokienės kūrybos tema – tarpukario dailės kūrėjų gyvenimas. Tuose darbuose atpažįstami garsūs dailininkai, kuriuos ji perteikdavo per savo požiūrio prizmę. Išsiskyrė ji drąsa, vaizduodama ano meto moterų judėjimo aktyvistes, griaudama vyro – šeimos galvos statusą, o tai visuomenė sutiko priešiškai.

Kita jos kūrybos sritis – scenografija, nors įgyvendintų scenoje jos darbų buvo mažai. Scenografija ir kostiumai spektakliui „Spragtukas“ geriausiai atspindi jos, kaip teatro dailininkės, braižą. Vėlyviausio jos kūrybos laikotarpio dalį sudaro natiurmortai, keletas peizažų.

Buvo vieniša

Kasdieniame gyvenime B.Didžiokienė vengė viešumos, artimai bendravo tik su dailininkė ir balerina Olga Dubeneckiene-Kalpokiene, aktore Teofilija Vaičiūniene, dar keliais dailininkais. Rengėsi kukliai, bet skoningai. Nors visada jautė vyro tėvų nepalankų požiūrį į svetimtautę marčią, tačiau dėl to nepriekaištavo. Jai nebuvo svetima laisvėjančios, emancipuotos moters apranga ir elgesys.

Po vyro mirties ji liko gyventi viena jų įsigytoje sodyboje vaizdingose Dovainonių apylinkėse. Rumšiškių mokykloje ji mokė vaikus piešimo.

Kartą autobusų stotelėje (ji kelis kartus per savaitę važiuodavo pirkti savo trims šunims ir dviem katėms maisto) B.Didžiokienė užkalbino už pusantro kilometro gyvenusią Oną Janulevičienę, su kuria užsimezgė artima draugystė, lydėjusi iki dailininkės mirties 1976 m.

Sunki kelio pabaiga

„Kai susipažinome, Barborai buvo 64-eri, o aš – jauna kaimo mokytoja, kuriai anuometėje Dovainonių aplinkoje dailininkė atrodė lyg žiburėlis“, – lemtingą susitikimą prisiminė knygos pristatyme dalyvavusi O.Janulevičienė.

Nors B.Didžiokienė sirguliavo, niekada nesiskundė sveikata ir nėjo pas gydytojus.

„Kai ji visai pasiligojo, mums visgi pavyko išvežti Barborą į ligoninę. Jos gyvenimo pabaiga buvo sunki – kentėdama nuo atsivėrusios žaizdos krūtyje ji turėjo pati kūrenti krosnį, prižiūrėti gyvūnus. Mums nepasisekė pasiekti, kad į jos sodybą būtų įvesta elektra, tad gyveno prie žibalinės lempos. Dienomis ji daug tapė“, – pasakojo O.Janulevičienė, kurios dukterėčia Aušra Vyšniauskienė pozavo bene paskutiniam B.Didžiokienės nutapytam portretui.