Gruodžio 19-ąją paskelbtu nuosprendžiu Lietuvos teisėsauga pripažinta pažeidusi Š. Narbuto teises pagal keturis Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnius. Kitaip tariant, STT verslininką sulaikė neteisėtai, vieši STT ir prokuroro komentarai žiniasklaidoje pažeidė Š. Narbuto teisę į privatumą, jam paskirtas draudimas komentuoti ikiteisminio tyrimo medžiagą buvo neteisėtas ir pažeidė jo reputaciją, Š. Narbuto lėšos buvo laikomos areštuotos neteisėtai.

Strasbūro sprendimu, Lietuva Š. Narbutui taip pat turi sumokėti 768,94 euro turtinei žalai atlyginti ir 26 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.

Peržengtos ribos

Š. Narbutą į teismą atvedusi istorija prasidėjo 2020 m. liepą. Tuomet STT garsiai paskelbė įtarianti, kad Š. Narbutas už tarpininkavimą reagentų pirkimuose galėjo gauti per 300 tūkst. eurų. Jis buvo įtariamas prekyba poveikiu dėl 5 mln. eurų vertės koronaviruso tyrimams skirtų reagentų pirkimų. Svarbu paminėti, kad įtarimai, kurie Š. Narbutui buvo pareikšti jį sulaikant, ikiteisminio tyrimo metu buvo panaikinti. Vėliau jis buvo kaltinamas sukčiavimu ir piktnaudžiavimu, o 2023-iųjų gegužę pirmosios instancijos teismas Š. Narbutą visiškai išteisino. Byla tebėra nagrinėjama Apeliaciniame teisme.

Kaip skelbiama, Strasbūras nagrinėjo įvairias per ikiteisminį tyrimą Š. Narbutui taikytas kardomąsias priemones. Tuo metu jis veikė kaip tarpininkas tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir Ispanijos įmonės, iš kurios buvo pirkti COVID-19 reagentai. Už kiekvieną parduotą COVID-19 testų rinkinį Š. Narbutui buvo sumokėtas 1 euras.

Pirminių įtarimų fone buvo surengtas per visą Lietuvą nuvilnijęs sulaikymo šou: Š. Narbuto namuose buvo atlikta krata, paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kompiuteris, kitos e. laikmenos. Iš areštinės paleistas Š. Narbutas neneigė, kad 300 tūkst. eurų atlygį gavo, tačiau tikino, kad viskas buvo daroma oficialiai – jis turėjo individualios veiklos pažymą, pasirašė reikiamas sutartis, išrašė visas sąskaitas. Kaip dabar nusprendė Strasbūro teismas, tokia STT agentų savivalė buvo neteisėta.

„Strasbūras pasiuntė aiškų signalą Lietuvos institucijoms, kad negalima vien tik dėl kažkieno užmojo ateiti ir sulaikyti žmogaus be teismo sankcijos. Tai yra labai svarbu, nes ne tik mano atveju matėme ir toliau matome rengiamus šou – jie daromi maksimaliai viešai ir naudojant maksimalias prievartos priemones. Vėliau paaiškėja, kad to net nereikėjo“, – Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą „Kauno dienai“ komentavo Š. Narbutas, kurio sulaikymui tuomet nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Savivalė: Lietuvos teisėsauga pripažinta pažeidusi Š. Narbuto teises pagal keturis Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnius. (Reuters, Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Tuomet net neturėjau dalyvauti teismo posėdyje, nes buvo sprendžiamas ne mano sulaikymo, o namų arešto klausimas. Pagal Baudžiamąjį kodeksą (BK), tokiame posėdyje nei aš, nei mano gynėjas neprivalome dalyvauti. Aš į jį galiu būti kviečiamas atvykti, bet jokiu būdu neatvesdinamas“, – aiškino pašnekovas.

Vertindamas šį Strasbūro nuosprendį, teisės ekspertas, advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto baudžiamosios teisės dėstytojas Remigijus Merkevičius akcentavo, kad jis turi didžiulę reikšmę Lietuvos kriminalinėje justicijoje.

Aiškiai pasakyta, kad toks teisėsaugininkų prievartos taikymas yra neadekvatus.

„Ši byla nustatytų pažeidimų gausa tikrai išsiskiria iš daugumos bylų. Tačiau labai svarbus kitas momentas: nors šis Strasbūro sprendimas yra priimtas konkretaus žmogaus – Š. Narbuto – byloje, toks elgesys, kaip ikiteisminio tyrimo metu buvo elgiamasi su juo, yra tipinis, kasdienis ir nuolat besikartojantis. Tai, kokius pažeidimus nustatė Strasbūro teismas, – tradicinio pareigūnų elgesio algoritmų paneigimas. Aiškiai pasakyta, kad toks teisėsaugininkų prievartos taikymas yra neadekvatus. Pradedant beprasmiu, nepagrįstu sulaikymu, tęsiant nepagrįstomis turto arešto priemonėmis ir baigiant dabar labai mėgstamu draudimu įtariamiesiems, netgi jų gynėjams, viešai komentuoti pareikštus įtarimus“, – akcentus sudėliojo teisės ekspertas.

Grūmoja linčiuotojams

Š. Narbutui dar būnant areštinėje, viešojoje erdvėje prasidėjo tikras linčo teismas. Nors pats Š. Narbutas nuo pat pradžių teigė, kad toks farsas buvo perteklinis, net politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas.

„Bylą viešai komentavo net šalies Prezidentas (Gitanas Nausėda – aut. past.). Buvo jo citata, kad tokie Š. Narbuto veiksmai liaudyje vadinami marodieryste ir su tuo privaloma kovoti. Kai Prezidentas pats skiria ir teisėjus, ir generalinį prokurorą, ir STT vadovą, ir jie visi nagrinėja mano bylą, tai, mano vertinimu, yra tiesioginis poveikis. Apie kokį nešališką procesą mes galime kalbėti, kai iš šalies vadovo ateina nurodymas, kad su tuo reikia kovoti?“ – „Kauno dienai“ yra sakęs Š. Narbutas.

Tai, kad ši byla nuo pat pradžių sulaukė didžiulio dėmesio, – ir teisėsaugininkų nuopelnas. Tačiau Strasbūro teismas paskelbė, kad tyrimą atlikusių institucijų pateikta informacija ir jos paviešinimas nebuvo pagrįsti poreikiu informuoti visuomenę ir padarė didelę žalą Š. Narbuto reputacijai, buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimą.

„Š. Narbutas tuo metu nebuvo nei politikas, nei valstybės tarnautojas. Jo žinomumas nebuvo toks, kad pateisintų jo tapatybės atskleidimą, kuris labai padidino žiniasklaidos susidomėjimą šia byla. Jis neturėjo galimybės apsaugoti savo tapatybę, kai jį į teismą su antrankiais atlydėjo policijos pareigūnai. Nuotraukos, kuriose jis atlydimas į teismą, buvo paskelbtos, todėl jis atsidūrė visuomenės dėmesio centre“, – konstatavo EŽTT.

Š. Narbutas kartojo, kad dramatiškas sulaikymas ir jo paviešinimas nuo pirmųjų akimirkų visiškai sutrypė reputaciją.

„Tarsi bandymas parodyti, kaip gerai teisėsauga dirba. Kur tuomet yra nekaltumo prezumpcija? Teisėsauga turėtų išmokti pirmiausia ištirti, o tik tada galutinius rezultatus pateikti visuomenei“, – vylėsi, kad tokių šou ateityje nebebus.

Verslininkui pritarė ir R. Merkevičius, teigdamas, kad Strasbūro teismas aiškiai pasakė, jog turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp visuomenės teisės žinoti ir teisės išsaugoti asmens privatumą.

„Tai rimtas signalas teisėsaugos institucijoms: negali pristatyt žmogaus kaip nusikaltėlio, kol to neįrodė teismas. Negali vedžioti žmogaus kaip gyvulio ar vergo. Kitaip tariant, baikime girtis nebūtais nuopelnais ir elkimės su kitais taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi. Ir tai ne tik teisėsaugos nuopelnas – prie to baisaus įspūdžio sudarymo labai prisideda ir žiniasklaida. Kartu veikdamas šis mechanizmas yra nukreiptas į žmogaus sunaikinimą. Gyvename XXI a., sakome, kad gerbiame žmogaus teises. Tai gal susėskime visi ir vieną kartą pradėkime tas žmogaus teises ginti? Juk be drastiškų šou elementų justicijos veiksmingumas niekaip nenukenčia“, – pabrėžė teisės ekspertas.

Įspėjimas: R. Merkevičiaus teigimu, po šio EŽTT sprendimo visos institucijos turėtų įsijungti sau raudonas lemputes. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Spaudimas per pinigus

Kaip jau esame rašę, po skambaus sulaikymo Š. Narbuto laukė dar ne vienas akibrokštas. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo areštuotos visos jo lėšos bankų sąskaitose, automobilis. Anot Strasbūro teismo, Š. Narbuto turto ir visų pajamų areštas buvo atliktas neįvertinus priemonės proporcingumo.

„Toks Lietuvos institucijų skirtas areštas laikomas griežtu ir ribojančiu. Ši priemonė buvo paskirta neatsižvelgiant į Š. Narbuto poreikius ir tik po jo paties skundų prokurorui buvo iš naujo įvertinta. Š. Narbutas pareikalavo kas mėnesį jam skirti 6 tūkst. eurų jo poreikiams (įskaitant vaistams nuo vėžio ir teisinei gynybai), tačiau institucijos atsisakė nenurodydamos jokių motyvų“, – akcentuojama teismo nutartyje.

Negali vedžioti žmogaus kaip gyvulio ar vergo. Kitaip tariant, baikime girtis nebūtais nuopelnais ir elkimės su kitais taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi.

Tokius teisėsaugininkų veiksmus Š. Narbutas apibūdina kaip sąmoningus, darytus su ketinimu jį paspausti, – kam būtų malonu atsidurti be pragyvenimo šaltinio?

„Nemanau, kad mūsų teisėsaugos institucijos yra tokios nekompetentingos, kad nesuprastų, kokias nesąmones daro. Mano manymu, buvo sąmoningai pasirinkta taktika kankinti mane procesu. Nuo pat pradžių buvau atribotas nuo visos savo veiklos. Mano reputacija buvo taip sugadinta, kad daugybė žmonių nenori su manimi turėti reikalų ir t. t. O kaip geriausiai mane užčiaupti? Atimti pinigus. Jei neturėsi už ką nusipirkti maisto, tai negi rasi laiko eiti ir pasakoti visiems, koks tu nekaltas?“ – gniuždančius išgyvenimus prisiminė verslininkas.

Kaip konstatavo Strasbūro teismas, teisėsaugos institucijos turi aiškiai pagrįsti, kodėl būtina suvaržyti teisę į turtą, nesvarbu, kokio dydžio jis būtų.

„Mano atveju nutiko taip, kad aš turėjau įrodinėti, kodėl man reikalinga vienokia ar kitokia pinigų suma. Tačiau nė vienas mūsų teismas nepasisakė dėl šių argumentų. Strasbūras panaudojo labai stiprią reikšmę turintį anglišką išsireiškimą, kuris skamba taip: neįsivaizduojama, kaip kažkas gali galvoti, kad areštuoti visą žmogaus turtą yra normalu. O pas mus tai tampa normalia praktika“, – dėstė Š. Narbutas.

Asmeninė atsakomybė

Visą mėnesį po sulaikymo Š. Narbutas aktyviai reiškėsi socialiniuose tinkluose, atsakinėjo į žurnalistų klausimus, o šį tyrimą ne kartą apibūdino kaip STT vykdomą teisinį eksperimentą. Tada STT jį užčiaupė – uždraudė atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis.

EŽTT nustatė, kad teisėsaugos institucijos privalėjo pateikti išsamesnį paaiškinimą Š. Narbutui, ką jis galėjo ar ko negalėjo atskleisti. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju nebuvo įrodyta, jog Š. Narbutui skirti apribojimai yra proporcingi ar būtini demokratinėje visuomenėje.

„Buvo skleidžiama tik vienpusė informacija, kuri tokiame kontekste yra neigiama. Apsiginti aš neturėjau jokių galimybių. O ką pas mus reiškia tylėjimas? Tyli, vadinasi, kaltas. Be to, visa ta informacija buvo su visais mano duomenimis, kai kitos institucijos tą daro bent nuasmeninus. Turėkime galvoje, kad visi teisėsaugos atlikti veiksmai buvo planuoti – ne atlikti ekspromtu. Dabar Strasbūras nustatė, kad visa tai buvo neteisėta. Pagalvokime, ką tai reiškia?“ – retoriškai klausė visuomenininkas.

Kaip „Kauno dienai“ tikino teisės ekspertas R. Merkevičius, po šio EŽTT sprendimo visos institucijos turėtų įsijungti sau raudonas lemputes.

„Visų pirma, jos turėtų įvertinti būtent šią Š. Narbuto situaciją – kas konkrečiai ką darė, veikė, sprendė. Kodėl? Pastaruoju metu labai daug kalbama apie atlyginimų didinimą, argumentuojant, kad kriminalinė justicija yra labai kvalifikuota, neša labai didelę atsakomybę, turi labai daug pareigų ir t. t. Tai jei šie asmenys tiek daug visko turi ir viską gerai daro, gal pagaliau pritaikykime jiems atsakomybę ir už netinkamą veikimą? Visi, kurie prisidėjo prie neteisėto sulaikymo, turto arešto ar įteikė draudimus komentuoti – t. y. pažeidė Konvenciją, turėtų būti įvertinti individualiai“, – asmeninę teisėsaugininkų atsakomybę akcentavo pašnekovas ir pridėjo: „Institucijoms taip pat nereiktų slėptis krūmuose, reikėtų įvertinti savo teisinę, teisminę praktiką. Orientuoti ją į tai, ką pasakė Strasbūro teismas. Žinoma, pagal tai galima koreguoti įstatymus, tačiau minimaliai. Strasbūras kalba apie pažeidimus, kurie orientuoti į įstatymo taikytojų suvokimą ir norą riboti žmogaus teises.“

Nemanau, kad mūsų teisėsaugos institucijos yra tokios nekompetentingos, kad nesuprastų, kokias nesąmones daro. Mano manymu, buvo sąmoningai pasirinkta taktika kankinti mane procesu.

Teismai užmerkia akis

Š. Narbutui Strasbūro teisme atstovavusi advokatė Elzė Matulionytė akcentavo, kad signalų mūsų šalis gauna labai daug.

„Nuo pat pradžių buvo aišku, kad Š. Narbuto atveju kai kas buvo tikrai daryta vadovaujantis labai ydinga praktika. Lyg ir visiems aišku, kad daroma negerai, bet praktikoje vis tiek turime, ką turime. Kiek tokių signalų reikia, kad pasikeistų įgyvendinimo praktika, aš nežinau, tačiau labai norėčiau tikėti, kad esame teisinė valstybė. Ir labai norėčiau, kad po kiekvieno tokio Strasbūro sprendimo būtų daromos išvados, institucijų praktika adaptuojama“, – vylėsi teisininkė.

E. Matulionytės žodžiais, liūdniausia, kad pažeidimų, kuriuos nustatė Strasbūro teismas, Lietuvos teismai nematė.

„Pas mus tokia praktika, kad dažniausiai tokiais atvejais palaikoma tyrimo institucija ir prokuratūra. Tai, mano nuomone, labai nesubalansuotas požiūris. Visi suprantame, kad teisėsaugos institucijų tikslas – mus apsaugoti nuo nusikalstamų veikų. Tačiau procesas, kaip jos siekia savo tikslų, būna ne toks, koks turėtų būti teisinėje valstybėje. Norėtųsi, kad Š. Narbuto byla būtų pavyzdys, kad ikiteisminio tyrimo etape reikia įsivesti saugiklių, nurodančių, kad įtariamasis yra visavertis bylos dalyvis su visomis procesinėmis teisėmis, kurias garantuoja tiek Konvencija, tiek Konstitucija“, – reziumavo pašnekovė.