Bijojo kalbėti, nes viskas girdėti per radiją

Kaip jau minėta, be klausytojų pastangų, laiškų, atsakymų į anketų klausimus, radijas nebūtų taip sparčiai tobulėjęs ir žengęs į priekį. Lietuviai džiaugėsi radiju. Vis dėlto tikrai ne visi vienodai reagavo į šį „stebuklą“ – kai kurie radijo ir prisibijojo, nes paprasčiausiai nesuprato, kaip jis veikia, išsilavinimo stoka skatino mitų apie radiją gimimą. „Buvo nuostabu, kaip galima girdėti smuikininką, kuris groja Berlyne. Tikra nesąmonė, to negali būti. Būdavo ir taip, kad kaime žmonės susirenka pasiklausyti radijo, sugrįžta namo ir bijo garsiai kalbėti, nes pas tą, kuris turi radiją, girdėti viskas, ką žmonės kitur kalba“, – teigia S. Žilionis.

Reakcijų būta labai įvairių, sako S. Žilionis. Anot jo, buvo suprantančių, kaip veikia radijas, kas yra imtuvas, žinančių, kas yra radijo bangos, tačiau tokių buvo labai mažai. 1927 m. liepos 12 d. „Lietuvos žinios“ rašė: „Visam kaltas radio. Nausodės kaime lijo smarkus cikloninio pobūdžio lietus. Daugelio ūkininkų rugius suplojo ir sumaišė su purvu. Tas pats lietus Panevėžyje pridarė nuostolių, perkūnas trenkė į elektros vielas. Žmonės apie Panevėžį kalba, jog tai, girdi, radijo priimtuvai kalti. Pirmiau, girdi, jokių ciklopų nebuvo. Tose vietose žadama radijo priimtuvus naikinti. Vertėtų ūkininkams per laikraščius išaiškinti, kad radijo priimtuvai čia nekalti.“

Tokie mitai gaubė radiją jo gyvavimo pradžioje. Žinoma, labiausiai įtikėję tąja „visaapimančia radijo kalte“ buvo provincijos gyventojai, mat čia tiek radijo imtuvų, tiek informacijos apie jį nebuvo daug – daugiausia klausytojų buvo susitelkę didžiuosiuose miestuose.

Už radijo stiprintuvą – 40 bekonų

[...] 1929 m. knygelėje „Radijo stočių tarifas“ buvo rašoma: „Už klausomąsias radijo stotis, už kontaktinį detektorinį imtuvą – 2 litai per mėnesį. Už imtuvą su lemputėmis – 5 litai per mėnesį. Kaimuose ir kitose vietose už kontaktinį detektorinį imtuvą – 1 litas per mėnesį. Už imtuvą su lemputėmis – 3 litai per mėnesį.“ Tačiau, kaip sako S. Žilionis, ne kiekvienas žmogus galėdavo tuos 3 litus sumokėti.

1927 m. pabaigos duomenimis, 1 000 gyventojų Latvijoje teko 10 radijo abonentų, Lenkijoje – 4, Vilniaus krašte – 7, Lietuvoje – viso labo 3. Tad padėtis čia buvo prasčiausia, nes radijo imtuvai šalyje nebuvo gaminami, o konkurencijos neturėję importuotojai juos parduodavo labai brangiai.

„Užsienio radijo firmos iš kailio nėrėsi įkalbinėdamos, visokiausiai būdais reklamuodamosi ir girdamos savo radijo aparatūros konstrukciją. Visos kaip susitarusios prašė mokėti pasakiškai brangiai. Pavyzdžiui, prancūzų firmos radijo siųstuvas kainavo 600 tūkst. litų, už mikrofono stiprintuvą reikėjo mokėti 4 tūkst. litų. Jei keistume radijo aparatus į mūsų bekonus, už radijo stiprintuvą būtų reikėję 40 bekonų, už mikrofoną – 10 bekonų. Pavyzdžiui, norint įsigyti paprasčiausią detektorinį radijo aparatą, reikia gerai nupenėtą bekoną parduoti, lempinis radijo aparatas kainavo trigubai keturgubai brangiau“, – pasakoja tuometinis radijo mechanikas P. Radžiūnas.

Prabilęs radijas leido kiekvienam beraščiui, nemokančiam nei skaityti, nei rašyti, klausytis naujienų. Žmogus būdavo ne tik informuojamas, kas dedasi Lietuvoje ir pasaulyje, – radijas klausytoją auklėjo, pratino prie muzikos, prie dainos ir šokio.

Kalbantis radijas buvo tapatinamas su laisva Lietuva. Jei radijas kalba, vadinasi, Lietuva gyva, neužimta, sovietų dar neužgniaužta – viskas gerai.