Taip, komentuodamas idėją mokytojo profesiją padaryti prestižine, LRT TELEVIZIJOS laidoje „LRT forumas“ sako ekonomistas Raimondas Kuodis. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis įsitikinęs – būtina kalbėti ne vien apie mokytoją, bet apie visą švietimo sistemos reformą.

Ekspertų kritikos sulaukė ir kitos „Didžiojoje idėjų ir pokyčių konferencijoje“ paskelbtos iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ idėjos. Visi laidos „LRT forumas“ dalyviai teigiamai įvertino tik vieną iš atrinktų idėjų.

Idėja Nr. 1: įteisinti dvigubą pilietybę

Anot Seimo Biudžeto ir finansų komiteto nario Andriaus Kubiliaus, nors dvigubos pilietybės įteisinimas yra svarbus, jis neišspręs Lietuvoje vyraujančių problemų. A. Kubiliaus nuomone, daugiau naudos būtų, jei užsienyje gyvenantys lietuviai ne gautų antrą pilietybę, o grįžtų į Lietuvą.

„Jei jau kalbame apie išeiviją, tai gal pasimokykime iš tos pačios netolimos Airijos, iš kurios iki 1985 m. žmonės masiškai emigravo, o nuo 2000 m. jau trūksta darbo jėgos – sugrįžo airiai ir dar daugiau. Kodėl taip įvyko? Airiai pasiekė tai, kas vadinama airių stebuklu, – labai spartus ekonominis augimas. Šiame kontekste, jeigu kalbame apie ambicingą idėją, tai aš ją įvardyčiau labai paprastai – europietiškos gerovės siekimas. Jeigu netinka, jeigu reikia dar paprastesnės ambicijos, tai sakyčiau užsibrėžkime tikslą būti 10 proc. geresni nei estai“, – siūlo A. Kubilius.

Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis sutinka su A. Kubiliaus pozicija ir atkreipia dėmesį, kad neretai politikai blogybes pateikia kaip pranašumus. R. Kuodžio pastebėjimu, jau ne vieneri metai yra kalbama apie globalią Lietuvą, kurios idėją sustiprintų dvigubos pilietybės įteisinimas.

„Jeigu lietuviai bėga iš šalies, tai ką darome? Pavadiname visą tą procesą globalia Lietuva. [...] Bet aš nemanau, kad tai Lietuva. Arba Lietuva yra čia, arba jos nėra. Paimkime estų strategiją – paprastą ir aiškią, be jokių išvedžiojimų. Pagrindinis tikslas – kad šiose žemėse tautiečiai gyventų amžinai. Kitaip tariant, tauta sako – nenorime išnykti ir norime būti šitose žemėse“, – sako R. Kuodis.

Jo tvirtinimu, kai kurių politikų teorizavimas, kad nėra svarbu, kur žmonės gyvens, yra nesuderinamas su valstybės egzistavimu. Dėl šios priežasties, teigia R. Kuodis, būtina dėti visas pastangas, kad išvykę žmonės sugrįžtų: „Priešingu atveju turėsime globalią Lietuvą. Bus toks paradoksas – kuo daugiau išvažiuoja, tuo globalesnė Lietuva, kas, žiūrint iš šono, skamba kvailai.“

Dvigubos pilietybės klausimas yra svarbus išeivijai kaip saugiklis, kaip ryšys, kaip ekonominis, kultūrinis ryšys su Lietuva.

Vertindamas pasiūlytą idėją R. Kuodis taip pat akcentuoja, kad dvigubos pilietybės sieksiantiems lietuviams turėtų būti pateiktos visos sąlygos: ne tik privilegijos, bet ir pareigos: „Mėgstu kontrakto grynumą. Mes turime pasakyti, kas yra ta dviguba pilietybė. Kur žmogus eis į kariuomenę? Kur jis mokės mokesčius? Kokios jo prievolės? Rodyti vieną pusę, pasakant, kad tau nieko čia nekainuos, gausi papildomų lengvatų, kažkokių politinių teisių, bet nepasakant, kas yra kitoje pusėje, man atrodo nesąžininga. Politikai turėtų rimtai suformuluoti. Referendume turėtų būti aišku, už ką balsuojame.“

Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas taip pat sutinka, kad dvigubos pilietybės įteisinimas demografijos problemų neišspręs. Jo aiškinimu, to neslepia ir patys emigrantai: „Šnekant su tais pačiais išeiviais, kurie dar turi Lietuvos pilietybę, jie sako labai paprastus dalykus: darbo vietos, atlyginimas, ekonominės sąlygos. [...] Tai tada taip ir supraskime – dvigubos pilietybės klausimas yra svarbus išeivijai kaip saugiklis, kaip ryšys, kaip ekonominis, kultūrinis ryšys su Lietuva. [...] Bet demografinių problemų, ypač trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu, tai neišspręs.“

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Stasio Jakeliūno teigimu, dvigubos pilietybės idėja jau svarstoma Seime – gryninamos formuluotės, konsultuojamasi su teisininkais. „Kai kurios [dvigubą pilietybę įteisinusios valstybės] yra apsibrėžusios, kurių valstybių pilietybės joms priimtinos. Manau, kad mes dėl to taip pat turbūt sutarsime, pavyzdžiui, dėl Europos Sąjungos ir NATO šalių. Tie dalykai jau gana išdiskutuoti. Kol kas formuojasi toks konsensusas, kad tas referendumas galėtų įvykti per prezidento rinkimus.“

Idėja Nr. 2: mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis primena, kad būtent pramoninkai dar prieš ketverius ar penkerius metus pradėjo kalbėti apie švietimo problemas šalyje. „Atsimenu, Seime darėme pirmąjį forumą, kuriame parodėme, kur mes esame, kaip galėtume pakeisti sistemą. Šiandien kalbėti tik apie mokytoją – per siaura. Turime kalbėti apie visos mūsų švietimo sistemos reformą“, – atkreipia dėmesį R. Dargis.

Jo nuomone, būtina kalbėti apie tai, kokią vietą švietimo sistemoje užima mokytojas – ar jis yra žinių teikėjas, ar tas, kuris parodo, kaip su žiniomis galima kažką sukurti. „Man atrodo, kad reikia kalbėti apie mokytojų atlyginimus, socialines garantijas, būstus ir t. t., nes mokytojas bus kertinė figūrą. Mokytojas visoje švietimo sistemos pertvarkoje bus kertinė figūra, bet mums reikia kalbėti ir apie tai, kas juos ruoš. Supraskite, kad šiandien Lietuvoje nėra sistemos, kuri ruošia mokytojus. Sistema sugriuvo“, – įsitikinęs R. Dargis.

G. Palucko nuomone, vis dėlto reformą reikėtų pradėti nuo mokytojo profesijos prestižo atstatymo: „Prestižas yra esminė visos švietimo sistemos sudėtinė dalis. Daugelis mano, kad kalbame tik apie pinigus. [...] bet tai yra ir pagarba bei vertinimas – kaip mes vertiname mokytojus, kaip vertiname jų indėlį į mūsų vaikų ir visuomenės ateitį. Nors idėja suformuluota painokai, bet prestižas yra esminis dalykas, nes jis nurodo ne kaip valdžia turi daryti, bet kaip mes, kaip visuomenė, turime suvokti mokytojų vaidmenį, indėlį.“

R. Kuodžio tvirtinimu, reikia pripažinti, kad daugiau kaip 10 metų švietimo sistemos finansavimas nebuvo adekvatus. Tai lėmė, kad mokyti nepasirinkdavo geriausi mokiniai: „Toje pačioje Suomijoje, Pietų Korėjoje ir kitose šalyse į mokytojus eina žmonės, kurie baigė bendruosius universitetus ir baigė juos gerai. Gabiausi studentai iš universitetų gali eiti į mokytojus. [...] Tačiau yra tobulas lietuviškas mokytojų rengimo būdas: žmonės, kurie neįstoja į prestižines specialybes, eina po to į pedagoginį universitetą. Kitaip tariant, vidutinybės, eina į pedagogiką ir tos vidutinybės po to moko mūsų vaikus už algą, kuri dažnai yra mažesnė, nei algų vidurkis.“

R. Kuodžio teigimu, remiantis Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD), mokytojas turėtų uždirbti 30–50 proc. daugiau nei šalies vidurkis. Tai, įsitikinęs ekonomistas, būtų ir paskata gerai besimokusiems bendruosiuose universitetuose, pasirinkti mokymą.

Ekonomistės Rūtos Vainienė teigia, kad didelio dėmesio skirti idėjos formuluotei. Žodis „prestižas“, sako R. Vainienė, talpina labai daug: „Jeigu žiūrime tik į knygos antraštę ir neskaitome visos knygos, tai tada iš viso negalime pajudėti su jokia idėja. [...] Užčiuopta aktualija – dėl to skauda tėvams, darbdaviams, patiems mokytojams, visai švietimo sistemai. Užčiuopta esminė problema.“

Ji priduria – vis dėlto tikėtina, kad daug nesutarimų kils, kai reikės nuspręsti, kaip pasiūlytą idėją įgyvendinti. R. Vainienė atkreipia dėmesį, nors Suomiją R. Kuodis pateikė kaip pavyzdį, Didžiojoje idėjų ir pokyčių konferencijoje pranešėjas iš Suomijos daktaras Pasis Sahlbergas pabrėžė, jog dėstyti gali ne bet kas, o tik žmogus su pašaukimu.