Gimus dukrytei – permainos

40-metė G. Zaičenko gyvena Klovainių miestelyje, Pakruojo rajone, ir kartu su vyru augina du vaikus – vyresnysis jau studentas, o mažoji dar priešmokyklinukė.

Moteris pasakoja vaikystėje neturėjusi polinkio į meną – piešti jai nesisekė, o ir kiti rankdarbiai buvo svetimi, tad nei mezgimas, nei nėrimas ar siuvimas nebuvo jos stipriosios pusės.

Sako, ją kur kas labiau traukė skaičiai, ataskaitos ir darbas su kompiuteriu, tad Gerda įgijo buhalterės išsilavinimą. Tačiau gimus dukrytei viskas apsivertė aukštyn kojomis.

„Žaislų kūrimas mano gyvenime atsirado netikėtai ir be jokių planų. Būdama motinystės atostogose ieškojau veiklos, kuri leistų atitrūkti nuo rutinos. Kol dukrytė saldžiai miegodavo, norėjau turėti laiko sau. Kartą kažkaip kilo mintis: kodėl gi nepagaminus žaisliuko savo mažylei?“ – sako Gerda.

Draugystė: kūrėja sako kiekvieną žaisliuką prieš išsiųsdama į naujus namus „išglostanti“, tačiau jų paleisti negaila, nes žino, kad jų nekantriai laukia naujieji draugai. / G. Zaičenko asmeninio archyvo nuotr.

Kūryba tapo aistra

Pirmieji jos mokytojai buvo gūglas ir jutubas. Tiesa, net „skaityti“ nėrimo aprašymų nemokėjo, tad iš pradžių reikėjo išmokti nėrimo sąvokas ir trumpinius, kad galėtų suprasti, kaip ir ką reikia daryti. O toliau – praktika, pastangos, kruopštus darbas.

Kartais išgirstu, kad mano kurti žaislai liūdni ir reikėtų juos „pralinksminti“, tačiau būtent tokie jie man artimiausi.

Žaislus moteris kuria jau penkerius metus. Per šį laiką jos kūriniai sulaukė dėmesio – žmonės negaili gražių žodžių jos kruopščiai pagamintiems kūriniams.

„Pradėjau nerti žaislus ir supratau, kad apskaita manęs nebedomina – noriu kurti. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad įkopusi į ketvirtą dešimtį netikėtai atrasiu veiklą, kuri taps man tokia artima ir svarbi, kad žaislų kūrimas taps mano aistra, be kurios savęs nebeįsivaizduoju, – sako pašnekovė. – Augant auditorijai ir sulaukus vis daugiau susidomėjimo, buvau paskatinta sukurti jaukią ir saugią vietą, kur galėčiau dalytis savo kūriniais. Taip gimė feisbuko paskyra „Gerdos žaislai“, dabar jau turinti tūkstantinę auditoriją žmonių, kurie taip pamilo mano kūrinius, kad pasiruošę jų laukti net kelis mėnesius. Tai man yra didžiausias įvertinimas ir paskata tęsti tai, ką pradėjau.“

G. Zaičenko asmeninio archyvo nuotr.

Procesas nėra paprastas

Gerdos galva nuolat pilna naujų idėjų ir projektų, tik vis trūksta laiko visas idėjas įgyvendinti.

„Kai aplanko nauja mintis ar sulaukiu įdomaus prašymo ką nors sukurti, dažnai tenka gerai pagalvoti, kaip geriausiai tai padaryti. Visada stengiuosi, kad užsakovas liktų patenkintas, o kartais pavyksta net pranokti jų lūkesčius. Tuomet sulaukiu šiltų atsiliepimų, kurie ir yra mano veiklos variklis“, – sako žaislų kūrėja.

Kai lieka laiko nuo užsakymų, ji leidžia sau sukurti kokį naują, dar negamintą žaisliuką. O šiaip žaislus gamina naudojama kitų autorių aprašymus, tačiau jų apipavidalinimas – veidukų formavimas, emocijų suteikimas, aprengimas – jau jos asmeninė kūrybos dalis. Kūrybinis procesas gali trukti ir kelias savaites. Nors mažą dirbinį, pavyzdžiui, raktų pakabuką, galima pagaminti ir per 3-4 valandas.

G. Zaičenko asmeninio archyvo nuotr.

Turi savo stilių

„Prieš imdamasi darbo visada pasidomiu, kokio amžiaus vaikučiui žaisliukas bus skirtas. Kuriu žaisliukus ir patiems mažiausiems, ir ūgtelėjusiems vaikams, taip pat ir interjerinius žaislus suaugusiems, – sako Gerda. – Ne kartą sulaukiau komentarų, kad mano žaisliukai – išskirtinio, atpažįstamo stiliaus. Kartais išgirstu, kad jie liūdni ir reikėtų juos „pralinksminti“, tačiau būtent tokie jie man artimiausi.“

Nors Gerdai kartais tenka kurti tuos pačius žaisliukus po kelis ar net keliolika kartų, tačiau kiekvienas jų būna kitoks, savitas – net du panašūs žaisliukai turi skirtingą žvilgsnį ir emociją, kiekvienas jų turi savo „sielą“. Didelis komplimentas kūrėjai išgirsti, kad jos žaisliukai atrodo lyg gyvi, jų veideliai perteikia emocijas.

„Kiekvieną žaisliuką „išglostau“ prieš išsiųsdama į naujus namus. Negaila jų paleisti, nes žinau, kad jų nekantriai laukia naujieji draugai. Visgi su kai kuriais atsisveikinti sunkiau – ypač su mažais pūkuotais žaisliukais liūdnomis akytėmis“, – sako pašnekovė.

Ji drąsiai teigia, kad atrado savo vietą ir veiklą. Žaislų kūrybai idėjų netrūksta, ne viena dar laukia savo eilės. Moteris svajoja ateityje sukurti ir savo žaisliuko aprašymą – eskizas jau yra, belieka rasti laiko kūrybai.