Pirmąjį prezidentą pamiršo?

Minint pirmojo Lietuvos valstybės prezidento A. Smetonos 150-ąsias gimimo ir 80-ąsias mirties metines, Istorinė Prezidentūra Kaune 2024-uosius dedikavo būtent šiam šalies vadovui. Surengus tris parodas ir vienuolika renginių, jubiliejiniai metai simboliškai užbaigti diskusija „2074-ieji. Kas tas Smetona?“ Diskusijoje dalyvavo istorikai dr. Algimantas Kasparavičius, dr. Algis Bitautas ir doc. dr. Giedrius Janauskas, renginį moderavo Istorinės Prezidentūros muziejininkė, istorikė Ingrida Jakubavičienė.

Diskusiją I. Jakubavičienė pradėjo hipotetiniu klausimu, ar po 50 metų kas nors dar prisimins A. Smetoną, o gal to meto visuomenė nė nežinos, kas jis toks? Tokius svarstymus paskatino Seimo rezoliucija „Dėl 2024 m. minimų sukakčių, datų, įvykių ir asmenybių“, į kurią svarbų jubiliejų minintis buvęs valstybės vadovas nė nebuvo įrašytas. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė vėliau pripažino, kad tai buvo klaida.

Esą vykstant diskusijoms dėl 2024-ųjų paskelbimo A. Smetonos metais ir šią idėją atmetus, vėliau prezidentą buvo tiesiog pamiršta įtraukti bent jau į šiemet minimų Lietuvai svarbių asmenybių ir įvykių sukakčių sąrašą. Nors ši klaida buvo pripažinta, ji taip ir nebuvo ištaisyta.

„A. Smetonos vardas šiemet viešojoje erdvėje buvo beveik negirdimas. Prezidentą išmetus iš Seimo rezoliucijos, jam skirti renginiai nesulaukė pakankamai žiniasklaidos ir politikų dėmesio, tad ir visuomenei jie buvo mažiau įdomūs. Žinoma, visuomenė galėtų pati iškelti jai rūpimų klausimų, į kuriuos reaguotų žiniasklaida, tačiau ji taip pat darosi vis labiau abejinga istorinei atminčiai. Kyla klausimas, kodėl kitais metais 150-ąsias Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metines švęsime kone pasauliniu lygiu, tačiau prie mūsų valstybės kūrimo žymiai prisidėjusio jo bendraamžio jubiliejaus nesugebėjome paminėti? Kas A. Smetonos atminimo laukia ateityje?“ – klausė I. Jakubavičienė.

Atmintis pačių rankose

Dr. A. Kasparavičius atkreipė dėmesį, kad istorinė atmintis yra be galo svarbi – ji formuoja tautos tapatybę, dabartį ir ateitį. Pasak istoriko, neišmoktos ar praleistos istorinės pamokos gali labai brangiai kainuoti. Jo nuomone, A. Smetonos neįtraukimas į 2024 m. minėtinų asmenybių sąrašą yra būtent neišmokta istorijos pamoka, kadangi buvo prisipažinta, kad prezidentą sąrašo rengėjai tiesiog pamiršo. „Būtų kiek kitokia situacija, jei komisija būtų paaiškinusi, kad prezidento į sąrašą neįtraukė dėl jo kontroversiškumo ar kitų priežasčių. Tačiau užmiršti tokią istorinę asmenybę yra tiesiog neatleistina“, – kalbėjo jis.

Dr. A. Bitautas pastebėjo, kad ne keletas Seimo narių formuoja mūsų istorinę atmintį. Visų pirma, jos puoselėjimas prasideda nuo mokyklos. Istorijos mokytoju dirbantis diskusijos dalyvis atskleidė, kad naujosiose programose nemažai nevienareikšmiškai vertinamų asmenybių tiesiog pradingo. Tad mokyklą baigę mokiniai gali nė nesuprasti visuomenėje kylančių ginčų dėl paminklų ar gatvių pavadinimų. Istorikas pabrėžė pedagogų svarbą edukuojant jaunimą istoriniais klausimais ir atrandant socialinių tinklų kartai tinkamų ir įdomių švietimo formų.

Doc. dr. G. Janauskas išsakė mintį, kad kartais mes labai sureikšminame valstybinių institucijų dėmesį vienam ar kitam reiškiniui. Kur kas svarbesnis mūsų, kaip visuomenės narių ir įvairių organizacijų, bendruomenių atstovų, požiūris į visa tai.

„Manau, istorinės užmaršties dilemos sprendimas yra mūsų pačių rankose. Seimo narių ir kitų politikų įsitraukimas tikrai neprivalomas. Kaip istorikas, su dideliu pavydu žvelgiu į tarpukario Kauną, kuriame vyko daug laisvų diskusijų. Istorikai ir filosofai nevengė įvairiais klausimais aršiai ginčytis spaudoje, o vėliau draugiškai prasilenkti to paties universiteto koridoriuose. Manau, mūsų visuomenėje trūksta daugiau karštų, bet pagarbių diskusijų ir mūsų pačių įsitraukimo į istorinės atminties puoselėjimą“, – kalbėjo jis.

Svarbus valstybės kūrėjas

A. Smetona ir jo valdymo laikotarpis vertinamas nevienareikšmiškai, dėl šios istorinės asmenybės netyla ginčai. Kritikai dažniausiai pirmąjį valstybės prezidentą kritikuoja dėl autoritarinio režimo, kurio laikotarpiu veikė cenzūra, o opozicinių partijų nariai buvo kalinami koncentracijos stovyklose. Per diskusiją dalyviai taip pat išsakė savo vertinimus. Dr. A. Kasparavičius sutiko, kad A. Smetona tikrai nebuvo šventasis. Tačiau, pasak istoriko, autoritarinis valdymas nenubraukia visų prezidento nuopelnų ir reikšmės Lietuvai.

„Nepriklausomybės pradžioje A. Smetona buvo matomas kaip „vidurio kelio žmogus“. Tad 1919 m. būtent A. Smetona, jam nė nebūnant salėje, buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos prezidentu. Prezidentą rinkę krikščionys demokratai su socialistais liaudininkais niekaip negalėjo tarpusavyje sutarti, tad reikėjo tokio žmogaus kaip A. Smetona, kuris tiktų visiems. 1919 m. balandžio 4 d. jis tapo vos ketvirtuoju Europos prezidentu po Prancūzijos, Portugalijos ir Čekoslovakijos vadovų, – sakė istorikas. – A. Smetonos vaidmuo besikuriančioje valstybėje, kai dar nebūta nei pačios valstybės, nei jos struktūrų, buvo labai svarbus. Nors A. Smetona prezidentu pabuvo tik iki 1920 m. birželio 19 d., per tą laiką jis politinę tautą sugebėjo įtikinti, kad šaliai yra reikalingas prezidento institutas. Tad A. Smetonos dėka 1922 m. Konstitucijoje, nors prie jos rengimo jis nepridėjo nė piršto, atsirado politinis prezidento institutas, kuris vėliau persikėlė į Latviją ir Estiją. Tad A. Smetonos vaidmuo didžiulis ir privalome tai suprasti.“

Kalbant apie autoritarizmą, pasak dr. A. Kasparavičiaus, A. Smetonos valdymo spalvos neretai būna pernelyg sutirštinamos. Pavyzdžiui, nors tuo laikotarpiu spaudoje vyravo tam tikra cenzūra, 1937–1938 m. lietuviškoje publicistikoje tikrai galima rasti antiautoritarinių minčių ir kairiojo požiūrio. Kritikai A. Smetoną kaltina ir koncentracijos stovyklų įkūrimu. Tačiau Lietuvoje pirmąsias tokias stovyklas, skirtas tiems, kurie nepriklausomybės kovų metais bendradarbiavo su bolševikais, 1919 m. įkūrė socialisto liaudininko Mykolo Sleževičiaus Vyriausybė.

Pabėgo ar pasitraukė?

Diskusijoje paliesta ir dar viena su A. Smetona susijusi kontroversiška tema – iš sovietinės propagandos atkeliavęs vaizdinys, kaip prezidentas 1940 m. birželį, neva pasiraitojęs kelnes, brenda per Lieponos upelį, sunkią valandą palikęs tėvynę.

„Į vieną iš A. Smetonos jubiliejinių metų renginių „Karlis Ulmanis – latviškasis Smetona?“ pakvietėme padiskutuoti Latvijos istoriką dr. Tomą Kikutą. Su istorike dr. Vilma Akmenyte-Ruzgiene jis diskutavo apie A. Smetoną, paskutinį tarpukario Latvijos prezidentą Karlį Ulmanį ir paraleles tarp šių dviejų politikų. Pasirodo, latviai labai neigiamai vertina savo prezidento K. Ulmanio pasilikimą šalyje 1940 m. birželį, kadangi jis buvo priverstas pasirašyti Latvijos aneksavimo dokumentus, – atskleidė I. Jakubavičienė. – Mes viešumoje dažnai girdime kaltinimų A. Smetonai: kodėl jis pabėgo, nors Latvijos ir Estijos prezidentai liko? Įdomu, ar mes dabar kitaip vertintume šį prezidentą, jei jis būtų likęs Lietuvoje ir pasirašęs aneksavimo dokumentus, o tada ištremtas, įkalintas ir turbūt nežinotume, kur ilsisi jo kaulai?“

Doc. dr. G. Janausko nuomone, nebuvo labai svarbu, ar A. Smetona būtų pasitraukęs, ar pasilikęs. Latvijos ir Estijos pavyzdžiai parodė, kad šalies valstybingumo likimas buvo toks pat, nepriklausomai nuo jos vadovo išvykimo ar pasilikimo.

„A. Smetonos pasitraukimą iš Lietuvos traktuoti kaip pabėgimą skatino sovietinė istoriografija, kuri taip simboliškai priešino dvi žmonių grupes – tuos, kurie pasiliko okupuotoje šalyje, ir tuos, kurie išvyko“, – atkreipė dėmesį istorikas.

Nesąžiningai kaltinamas

Dr. A. Kasparavičius pastebėjo, kad labiausiai A. Smetona kritikuojamas ne dėl 1926 m. perversmo, o būtent dėl pasitraukimo 1940 m. birželį. „Priekaištaujama, kad, būdamas autoritaras, prezidentas esą turėjo duoti įsakymą kariuomenei pasipriešinti. Tačiau 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje rašoma, kad kiekvienas prezidento aktas galioja su ministro pirmininko arba atskiro ministro kontrasignacija. Po paskutinio posėdžio Vyriausybės dauguma balsavo nesipriešinti, tad jokio akto prezidentas išleisti negalėjo. Toks jo veiksmas sukeltų perversmą Vyriausybėje, kai tuo metu priešas jau stovėjo prie sienos. Tad A. Smetona be Vyriausybės nieko negalėjo padaryti, o Vyriausybė pasirinko nedaryti, nes taip jai atrodė naudingiau“, – atskleidė istorikas.

Dr. A. Kasparavičius atkreipė dėmesį, kad į daugumą okupacijos metu iš šalies pasitraukusių valstybių vadovų Europoje žvelgiama teigiamai, kadangi jie nepasidavė priešui. Pavyzdžiui, palankiai vertinama Liuksemburgo didžioji kunigaikštienė Šarlotė, kuri, naciams okupavus šalį, pasitraukė į Didžiąją Britaniją. Tačiau lietuviams sovietinė propaganda įkalė į galvą, kad A. Smetona gėdingai pabėgo, nes buvo fašistas.

„A. Smetona iš tikrųjų buvo pirmasis politinis emigrantas. Vėliau, po 1944 m., dešimtys tūkstančių Lietuvos inteligentų taip pat pasitraukė į užsienį ir tęsė savo veiklą egzilyje. Toks jų elgesys mums atrodo racionalus, tačiau A. Smetoną kažkodėl teisiame. Nesąžininga prezidentui versti visą kaltę, ypač neteisinga, kai taip elgiasi išsilavinę žmonės, istorikai, filosofai, literatūrologai“, – piktinosi jis.

Viltis ateičiai

„Nėra idealaus žmogaus, nėra ir idealaus prezidento. A. Smetona nebuvo tobulas ir darė klaidų. Tačiau kalbėdami apie Lietuvą kūrusius žmones, mes tiesiog negalime jo užmiršti. Sakyčiau, jis neabejotinai yra viena kertinių mūsų valstybingumo figūrų ir savo svarba nusileidžia tik tautos patriarchui J. Basanavičiui“, – savo požiūriu pasidalijo dr. A. Bitautas.

Renginio moderatorė I. Jakubavičienė džiaugėsi, kad diskusija prasmingai užbaigė jubiliejinius A. Smetonos metus ir jam skirtų renginių ciklą.

„Norėtųsi, kad dėmesys iškilioms mūsų valstybės asmenybėms nemažėtų, atvirkščiai – jo daugėtų. Noriu tikėti, kad po 50 metų paklausus, kas tas A. Smetona, lietuviai jį atsimins ir žinos, ką reikėtų pasakyti apie pirmąjį mūsų Respublikos prezidentą“, – viltį išreiškė istorikė.