– Ar daug Lietuvoje bylų, kai vaikas yra parvežtas į Lietuvą be tėčio ar mamos sutikimo ir priešingu atveju – kai yra išvežamas į užsienio valstybę?

– Bylų yra kiekvienais metais vis daugiau, nes tai jau tampa globalia problema. Žmonės migruoja, judėjimo laisvė yra gana plati. Statistiškai būtų sunku pasakyti, bet tų bylų yra pakankamai ir mes turime tam tikrą praktiką ir su Jungtinės Karalystės bylomis, ir su Ispanija, Italija, ten, kur mūsų žmonės migruoja ir sukuria šeimas. Ir būna, kad savo santykių saulėlydyje ar turėdami kitų ketinimų šiek tiek modifikuot tą šeimą ir sugrįžt į Lietuvą, pasiimant su savimi ir bendrus vaikus arba išvykti į kitą valstybę.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Panagrinėkime tokią situaciją, kai vaikas yra išvežamas vieno iš tėvų į Europos Sąjungos (ES) valstybę ir ne ES valstybę. Kokie čia procesai prasideda?

– Iš tikrųjų, mes turime mechanizmą. Lietuva, kaip ir dauguma kitų valstybių, yra Hagos konvencija 1980-ųjų m. dėl vaikų grobimo civilinių aspektų, Lietuva ją ratifikavus 2002 m. Iš esmės, jau turime tokį įdirbį praktikoje dėl šitos konvencijos taikymo. Taip pat turime reglamentą. Reglamentas yra taikomas tuomet, kai vaikas yra išvežamas į kitą ES valstybę, tada be konvencijos papildomai taikomos ir reglamento nuostatos. Kita vertus, jeigu mes turime ne ES valstybę, tai dažniausiai turime tą atvejį, kai ji būna ratifikavusi Hagos konvenciją dėl grobimo aspektų. Iš esmės Hagos konvenciją yra ratifikavę virš 100 valstybių. Jeigu mes turime tokį atvejį, kai išvežama ne į ES valstybę ir valstybė nėra ratifikavusi tos konvencijos, tai yra problema. Tada žiūrime, ar yra kokie nors dvišaliai susitarimai. Jeigu jų nėra, galbūt taikome tam tikrus nacionalinius teisės aktus, pasitelkiame tam tikras organizacijas, kurios bendradarbiauja ir teikia pagalbą. Iš tikrųjų, pirmiausiai žiūrime, koks mechanizmas mums tiktų. Šiuo atveju visas procesas prasideda nuo centrinių institucijų bendradarbiavimo. Turi būti teikiamas prašymas, yra nustatytos formos su nurodytomis visomis faktinėmis aplinkybėmis. Ir prasideda bendradarbiavimas su centrinėmis institucijomis. Aišku, nedraudžia konvencija kreiptis žmogui tiesiogiai į teismą tos valstybės, kurioje buvo išvežtas vaikas.

Šitas procesas turi būti sustabdytas, kol bus išnagrinėta byla pagal Hagos konvenciją dėl neteisėto vaiko išvežimo.

– Dažnas atvejis, kai į Lietuvą būna parvežtas vaikas su vienu iš tėvų, o kitas lieka gyventi užsienio valstybėje, bet neduoda sutikimo, kad vaikas būtų išvežtas. Ką daryti, kur kreiptis pagalbos?

– Na, abu tėvai imasi tam tikrų veiksmų. Bet kuriuo atveju, tas paliktasis tėvas, kuris yra kitoje valstybėje, turi teisę kreiptis, užpildant savo centrinėje institucijoje prašymą ir ta centrinė institucija persiunčia į Lietuvos vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ir tuomet tas mechanizmas yra užsukamas. Tačiau šiuo atveju mes kalbam ir apie teismo aspektą ir tarnyba neinicijuoja teismo, ji tik sužiūri tas faktines aplinkybes, kurias gauna ir sutikrina iš kitos valstybės. Tai teismo procesas tenka tam iš tėvų, kuris nori tą vaiką susigrąžinti. O tas, kuris atvažiuoja į Lietuvą, dažnai irgi imasi teisinių veiksmų. Pradeda mediacijos procesą, nes jis būtinas šiose bylose, ir dažniausiai prašo laikinų apsaugos priemonių, kad būtų laikinai gyvenamoji vaiko vieta nustatyta su juo. Iš esmės, mes turime Aukščiausio teismo praktiką šitose bylose ir paskutinėje byloje 2023 m. lapkričio mėnesio yra akivaizdžiai pasakyta, kad šitokie procesai, kuriuose jau atlikta veika, vaikas neteisėtai išvežtas į kitą valstybę ir paskui bandoma kreiptis į teismą, kad būtų pradėtas procesas jau legaliai jį išvežti, šitas procesas turi būti sustabdytas, kol bus išnagrinėta byla pagal Hagos konvenciją dėl neteisėto vaiko išvežimo.