Praraja su realybe

„Šiaurinė žvaigždė Lietuva: kūrybingų žmonių valstybė, kurioje norisi gyventi“ – tokie turėtume būti po 27 metų. Naujoje Valstybės pažangos strategijoje iki 2050 m., kurią ketinama patvirtinti jau Seimo pavasario sesijoje, – ambicija tapti pavyzdžiu ir kitoms šalims.

2012-aisiais priimtoje ateities vizijoje iki 2030 m. kartota, kad būsime sumani šalis, kurioje gera gyventi ir dirbti, o pagal pripažintus tarptautinius indeksus pateksime į Europos šalių dešimtukus.

Deja, nepatekome nė į vieną. Štai pagal konkurencingumo indeksą esame septyniolikti, gyvenimo kokybės – šešiolikti, laimės – 22 vietoje, pagal demokratijos indeksą pirmaisiais strategijos įsigaliojimo metais Lietuva įvertinta net aukštesniu balu nei dabar.

„Strategijoje 2020 metams buvo numatyta, kad bent vienas Lietuvos universitetas būtų tarp 500 geriausiųjų pasaulyje pagal ARWU reitingą. 2030 m. tas vienas jau turėtų būti tarp 300 geriausiųjų. Ką turime šiandien? ARWU informuoja, kad 2022 m. VU yra tarp 701 ir 800, o kitų iš viso nėra. Ir ką? Nieko. Dabar kuriame strategiją 2050 metams. Juk strategijas kurti visada linksmiau, nei jas įgyvendinti. Tačiau norėtųsi atvirkščiai – mažiau popierinių tikslų ir daugiau ambicijos“, – feisbuke rašo Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas.

Neatitikimas: A. Lašas primena: strategijoje planuota, kad 2020 m. bent vienas Lietuvos universitetas bus tarp 500 geriausiųjų pasaulyje, 2030 m. – tarp 300. Dabar Vilniaus Universitetas (VU) – tarp 701 ir 800, o kitų iš viso nėra. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Kodėl mūsų strategijos nevirsta realybe?

Bendraautorių ratas

Ar tai, kad, vos persiritus per ligšiolinės strategijos galiojimo pusiaukelę, prireikė naujos, reiškia jos fiasko? „Ne, ligšiolinė strategija nepatyrė fiasko. Pasikeitė realybė, pasaulis, gal ne tiek Lietuvoje, kiek aplink mus, ir tie išorės pokyčiai mums irgi svarbūs. Tad reikia atnaujinti požiūrį į ilgalaikę ateitį. Kokiam laikotarpiui būtų prognozės, tai nuolat atnaujinamas dalykas“, – sako premjerės patarėjas, Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050” rengimo koordinatorius Darius Žeruolis.

Dabar kuriame 2050 m. strategiją. Juk strategijas kurti visada linksmiau, nei jas įgyvendinti. Tačiau norėtųsi atvirkščiai.

Niekas neabejoja, kad pasaulis sparčiai keisis ir toliau, tad ar yra prasmės šiais sparčiai besikeičiančiais laikais prognozuoti tokiam ilgam laikotarpiui – daugiau nei ketvirčiui amžiaus? D. Žeruolis primena, kad valstybės laikosi skirtingo požiūrio: vienos suplanavusios iki 2050-ųjų, kitos iki 2035-ųjų ar 2040-ųjų. 2050-ieji – simbolinė data, XXI a. vidurys, bet, pasak jo, yra ir praktinių būtent tokio laikotarpio pasirinkimo argumentų, nes tokios trukmės perspektyva aptarta ir europiniu mastu, ypač dėl klimato kaitos, į tai orientuojamasi energetikos, susisiekimo, atskirose viešosios politikos srityse. „27 metai ne tokia tolima ateitis – tai įsivaizduojama distancija ir ateitis“, – mano D. Žeruolis.

Be to, nuo ankstesnės strategijos rengimo patobulėjusi ateities projektavimo metodologija leidžia prognozuoti objektyviau. Lietuvoje pirmą kartą tokiu mastu išbandomas ateities įžvalgų metodas. Strategijoje „Lietuva 2030“ ateitis projektuota daugiau pagal tuometę šalies būklę. D. Žeruolis pasakoja, kad dabar bandoma įsivaizduoti ateitį, kuri dar yra šiek tiek už horizonto, o tada atgalinio žingsniavimo būdu sudėlioti vadinamuosius kelrodžius, kaip galėtume ją pasiekti.

Parengti keturi ateities raidos scenarijai – „Puikus naujasis pasaulis“, „Šiaurinė žvaigždė“, „Amžinas įšalas“ ir „Kapanojimasis“. „Šiaurinė žvaigždė“ – tai, ko Lietuvai norėtume, bet kelrodžiuose bus numatytas pasirengimas ir mažiau palankiems scenarijams. Tai dar vienas skirtumas nuo strategijos iki 2030-ųjų: ten buvo vienas matymas, kokios Lietuvos norime be alternatyvų. Dabar matome, kad iš dalies ir dėl mažiau prognozuojamo pasaulio ateitis gali būti visokia, ne tik tokia, kokios norime.

D. Žeruolis vardija ir kitus pokyčius strategijos rengimo procese. Ankstesnioji rengta bene trejus metus, bet mažiau įtraukiu būdu. Rengėjų branduolį sudarė tuometė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, buvo ryški jo paties asmeninė lyderystė, ir žmonės, kurie apie Lietuvos ateitį mąstė labai panašiai. Mažesnėje bendraminčių grupėje sutarti paprasčiau, bet tada kyla klausimas, kaip įtikinti kitus.

Dabar strategija pasieks Seimą maždaug po pusantrų metų nuo jos rengimo pradžios. Ją rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Seimo Ateities komitetu, Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA) ir VU, bet šįsyk šiame darbe dalyvavo daugiau žmonių, nebūtinai vienodai mąstančių, įtraukta daug ekspertų, per šimtas kūrėjų – įvairių organizacijų, įvairiausių sluoksnių atstovų, daugiau tariamasi su visuomene.

Procesas: D. Žeruolis aiškina, kad strategijos „Lietuva 2050“ kelrodžiuose atgalinio žingsniavimo būdu bus sukonkretinta, kas turi įvykti iki 2025-ųjų, iki 2030-ųjų ir t. t., kad 2050 m. būtų pasiektas tikslas. (Justino Auskelio nuotr.)

Utopija ar įgyvendinama

Ar ir naujoji strategija nėra utopinės tobulos visuomenės aprašas su daug lozungų apie valstybės atsparumą, lietuviškos tapatybės puoselėjimą, išsimokslinusią ir kūrybingą visuomenę, ekonominę gerovę ir socialinį saugumą, bendruomeniškumą, harmoningą santykį su gamta, tolygiai vystomus regionus.

Kaip tai bus įžeminta, kokie konkretūs pamatuojami tikslai bus keliami? Pavyzdžiui, kaip bus pamatuota, ar įgyvendintas toks siekis: „Siekiame, kad 2050-aisiais neliktų perskyros tarp piliečio ir valstybės, – pasitikėti valstybe reikštų pasitikėti pačiu savimi.“

D. Žeruolis pripažįsta: „Strategijos – gal niekada 100 proc. neišsipildanti svajonė. Net jei viskas išsipildytų, nereiškia, kad visuomenei neliks problemų, jos bus kitokios nei dabar. Pavyzdžiui, tokiu atveju kaip viena pagrindinių įvardyta, kuo užpildyti gyvenimą, kai turi daug laisvalaikio, kokią prasmę tada turi pats gyvenimas. Kelrodžiuose atgalinio žingsniavimo būdu bus sukonkretinta, kas turi įvykti iki 2025 m., iki 2030 m. ir t. t., kad 2050 m. būtų pasiektas tikslas.“

Visi jau seniai sutaria, kad reikalingas proveržis švietimo, skaitmeninių technologijų ir žmonių kompetencijų didinimo, pasitikėjimo tiek valstybe, tiek vieni kitais srityse. „Šiuo aspektu sutaps su ankstesniąja, nes juk nesugalvojome naujos realybės, svajonė radikaliai nesikeičia. Didelė dalis turinio ir tikslų, kurie buvo formuluoti, išliks“, – D. Žeruolis tikina, kad turinio tęstinumas bus: išliks kūrybiškų, išsilavinusių, išmanių, atsakingų žmonių visuomenės siekis, valdymo tobulinimas, tik šįsyk šios srities uždaviniai suformuluoti kiek aštriau.

Jo nuomone, per dešimtmetį nuo ankstesnės strategijos priėmimo įvyko žymių pokyčių: ne tik visai šalia mūsų prasidėjo karas, bet ir klimato kaita spartesnė, nei buvo prognozuojama, kai buvo rengiama strategija 2030-iesiems, tad tai irgi atsispindės.

Dažna kritika, kad surašyti strategijas sugebame, bet joms įgyvendinti neskiriama nei konkrečių darbų, nei lėšų. Pasak D. Žeruolio, kol kas neapsispręsta, kuo bus matuojama pažanga, bet lyginimosi vieta tarptautiniuose indeksuose, kaip strategijoje iki 2030-ųjų, greičiausiai, bus atsisakyta. „Tačiau ne todėl, kad nė viename nepavyko patekti į dešimtuką. Vizija – kūrybingų žmonių šalis, kurioje norisi gyventi, ir čia užkoduotas įsipareigojimas, noras, kad žmonės patys norėtų rasti būdą, kaip tai pamatuoti. Pamatuojamumas priklausys ir nuo to, kokius kelrodžius nusistatysime.“

Jis pripažįsta, kad, nors „Lietuva 2050“ vadiname strategija, nes taip toks dokumentas įvardytas Strateginio valdymo įstatyme, bet labiau tiktų vadinti ateities vizija, nes strategijose paprastai būna įvardytos konkretesnės kryptys, sankaba su lėšomis. Jei Seimas pritars strategijai „Lietuva 2050“, parengus kelrodžius pagal įvairias kryptis bus pateiktos Nacionalinio pažangos plano korekcijos, peržiūrėtos atsakomybės ir finansai.  Tačiau D. Žeruolis aiškina, kad finansinė perspektyva numatoma ilgiausiai dešimčiai metų.

Dažnai piktinamasi, kad teorinėms strategijoms tik švaistomi valstybės pinigai. Tad kiek planuojama išleisti strategijos „Lietuva 2050“ rengimui? Pasak D. Žeruolio, be prie strategijos rengimo dirbančios Vyriausybės kanceliarijos ir STRATA, Seimo Ateities komiteto komandos, papildomai projektui finansuoti išleista apie 300–400 tūkst. eurų, daugiausia ekspertų darbui atlyginti. Dar numatyta patirtinė paroda – galimos ateities scenarijus pristatyti platesnei visuomenei, kad ji galėtų ne tik perskaityti strategijos tekstą. Kiek tai gali atsieiti, paaiškės viešajame konkurse.

Seime laukia pritarimo

Jau šio pavasario sesijoje strategija „Lietuva 2050“ turi būti pateikta parlamentarams vertinti. 2012 m. gegužę strategija iki 2030-ųjų priimta be didelio politinio palaikymo, oponentams kartojant, kad vizija – konservatorių rinkimų agitacijos įrankis, o ne visai valstybei reikalingas dokumentas. Prieš balsavo tik trys, bet opozicijoje buvę socialdemokratai susilaikė.

Svarbiausia reikėtų prisiminti jau 150 metų nepaneigiamą JAV prezidento Abraomo Linkolno įžvalgą: „Geriausias būdas nuspėti savo ateitį yra ją sukurti.“ 

Seimo Socialdemokratų frakcijos narė Rasa Budbergytė tikisi, kad šįsyk parlamentas naująją strategiją turėtų sutikti palankiai: „Negaliu būti objektyvi, nes kaip Seimo Ateities komiteto narė esu labai įsitraukusi į jos rengimo procesą. Tačiau tikrai nebūtų teisinga, jei ji būtų traktuojama kaip valdančiųjų produktas. Tai Valstybės pažangos tarybos, kurioje yra visų opozicinių frakcijų atstovų, darbo vaisius. Negaliu atmesti galimybės, kad gali būti opozicijos noras pademonstruoti, jog ji yra opozicija, ir nepritarti strategijai. Tačiau kaip socialdemokratų deleguota į Valstybės pažangos tarybą bandysiu kolegas įtikinti ją palaikyti. Valstybei reikia turėti tokių strateginių dokumentų ir juos įgyvendinti.“

Socialdemokratė džiaugiasi, kad šįsyk siūlymai aptariami labai įvairiuose sluoksniuose, aktyviai įtraukiama ir visuomenė, tad tai nėra tik teoretikų gražiai surašytas dokumentas.

Opozicijos pritarimo leidžia tikėtis ir tai, kad, kaip primena D. Žeruolis, įpareigojimas pateikti Seimui strategijos projektą paveldėtas dar iš buvusios valdančiosios daugumos, kuri dabar ir yra opozicija: 2020 m. keitėsi strateginio valdymo sistema ir įpareigota pagal ją iš naujo peržiūrėti ilgalaikę pažangos strategiją.

Tačiau ir 2012-aisiais Seime užteko balsų ateities vizijos dokumentui priimti, bet jis netapo nei valdžios planu, nei visuomenės įkvėpimu. Dabar Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūno pavaduotojas Algirdas Butkevičius, kuris tais metais, kai buvo priimta strategija iki 2030-ųjų, tapo premjeru, nesijaučia jos ignoravęs. Atsakymą, kodėl ji liko dūlėti stalčiuose, jis įžvelgia tokį: „Tai nebuvo bloga strategija, ji parengta remiantis mokslininkais, ekspertais, įvertinant mūsų šalies situaciją ir galimus uždavinius. Kai kurie politikai gal buvo nepatenkinti, kad mažai jų buvo įtraukta į strategijos rengėjų grupę. Didžioji problema, su kuria susiduriame dėl strategijų, tai politikų požiūris: žiūrima, kas rengė, jei pateikta politinių oponentų, ignoruojama. Be to, strategijų prirengiame, bet negalvojame apie jų įgyvendinimą.“

R. Budbergytė pasakoja, kad, rengiant naują strategiją, buvo diskutuota, kodėl nebuvo įgyvendinta ankstesnė strategija ir ką daryti, kad taip nenutiktų ir su naująja. Strateginiai dokumentai turi probleminį atspalvį: yra politinių ciklų, o naujai atėjusi valdžia bando ignoruoti, ką padarė pirmtakai. Priemonės, naudojamos naujai strategijai kurti, įtvirtintos ir pakeistame Strateginio valdymo įstatyme, be to, remiamasi naujais ateities įžvalgų prognozavimo metodais, leidžiančiais numatyti ilgesnį laikotarpį, ir tai nėra būrimas iš kavos tirščių. Jais remdamasi strateginius dokumentus rengia ir Europos Komisija. Be to, pabrėžia R. Budbergytė, dabar Seime yra Ateities komitetas, kuris vykdys parlamentinę priežiūrą, kad strateginiai dokumentai neliktų vien popieriuje, kaip nutiko su strategija 2030-iesiems, kuri buvo pamiršta.

Procesas: D. Žeruolis aiškina, kad strategijos „Lietuva 2050“ kelrodžiuose atgalinio žingsniavimo būdu bus sukonkretinta, kas turi įvykti iki 2025-ųjų, iki 2030-ųjų ir t. t., kad 2050 m. būtų pasiektas tikslas. (L. Balandžio/BNS nuotr.)

Kaip atspėti ateitį

Ateities strategija gali padėti pasirengti iššūkiams, sutelkti valstybės valdžios ir piliečių bendras pastangas užsibrėžtiems tikslams siekti. Tačiau, atrodo, kai išsikovojome nepriklausomybę, atsikratėme rusiškos kariuomenės, įstojome į NATO ir ES, naujos bendros valstybei idėjos užsibrėžti nesugebėjome nei valdžios ir teoretikų surašytose strategijose, nei iniciatyvose „iš apačios“, nei vis fantazuojamose valstybės įvaizdžio lozunguose apie drąsią šalį. Nepasiekėme Seimo patvirtintoje strategijoje užsibrėžtų tikslų nei įgyvendindami 2018-ųjų vasarį po visuomenės balsavimų atrinktas idėjas „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“ ar dėl dvigubos pilietybės.

Gal tikslai utopiniai? Štai, svarstant strategiją „Lietuva 2030“, jos oponentai ironizavo, kokia krizė turėtų ištikti pažangiausias šalis, kad mes jas staiga aplenktume. Tą patį klausimą galima užduoti ir dabar: ar užges šiandienos šiaurinės žvaigždės Suomija, Švedija ar Danija, pirmaujančios pagal įvairius vertinimus kaip laimingiausios, aukščiausios gyvenimo kokybės, demokratijos, darnios visuomenės šalys, jei jų lyderystę užsimojo perimti Lietuva?

Kita vertus, jei susifokusuoja ne į lozungus, o į konkretų tikslą, jį pasiekti įmanoma. Štai Estija paskelbė idėją tapti „e-Estonia“ – skaitmenine visuomene, ir to link sparčiai ėjo, arba užsimojo to, ko dabar siekia visos pažangios šalys, – kokybiško švietimo, ir iš vidutiniokės tapo Europos lydere, prestižiškiausiame tarptautiniame tyrime PISA aplenkė net savo mokytoją Suomiją.

Gal ir mums vertėtų sekti estais, kurie valstybės mastu savo strateginius siekius formuluoja konkrečiau? Svarbiausia reikėtų prisiminti jau 150 m. nepaneigiamą JAV prezidento Abraomo Linkolno įžvalgą: „Geriausias būdas nuspėti savo ateitį yra ją sukurti.“

Komentaras

Guoda Cibaitė, Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) politikos analitikė

Kad tinkamai pasiruoštų naujos ilgalaikės valstybės pažangos strategijos rengimo procesui, STRATA atliko septynių valstybių (Airijos, Estijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Arabų Emyratų, Singapūro ir Suomijos) strategijų rengimo praktikų ir patirčių apžvalgą. Šios šalys neseniai baigė rengti savo ilgalaikes strategijas, o tam naudojo prognozavimo ar ateities įžvalgų (angl. foresight) metodus.

Ne visos analizuotos šalys turi vieną dokumentą, kuris apimtų visas valstybės raidos sritis, bet viską apimantis požiūris būdingas strategijoms „Estija 2035“, „Ispanija 2050“, „JAE šimtmetis 2071“, „Projektas Airija 2040“. Bendras vienijantis vardiklis – ilgalaikių strategijų rengimo procesu norima puoselėti vyriausybės ir visuomenės ilgalaikės perspektyvos matymo, strateginio mąstymo kultūrą, įveikti „short-termism“ (įprastinio politinio-rinkiminio ciklo diktuojamos kasdienės politinės darbotvarkės) iššūkį.

Kai kurios šalys (Ispanija, Singapūras, Estija) renkasi pragmatiškesnes veiksmų plano (vadinamąsias roadmaps stiliaus) strategijos rengimo prieigas, kitos, pavyzdžiui, Suomija, labiau vizijas. Suomijos Vyriausybės pranešimų apie ateitį rengimas skirtas labiau politiniam dialogui tiek su ateities vyriausybėmis, tiek su visuomene plėtoti, ilgalaikio mąstymo ir tęstinumo, išeinančio už vieno rinkimų ciklo ribų, politinei kultūrai formuoti ir puoselėti.

Skiriasi ir šalių platesnės visuomenės įtraukimo lygis tiek rengiant pačią strategiją, tiek ir kituose procesuose. Pavyzdžiui, Estijos ir Suomijos procesai labai įtraukūs. Šią praktiką perėmėme ir rengdami strategijos „Lietuva 2050“ projektą – organizavome susitikimus-diskusijas su piliečiais „Ekspedicijos į 2050-ųjų Lietuvą“ įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, vienas nuotoliu įvyko ir su diasporos atstovais, Piliečių tarybą.

Ateities įžvalgų taikymas rengiant strategijas yra paplitusi prieiga, kuri ypač aktuali pastaruoju metu, siekiant stiprinti į ateitį orientuotą valdyseną (angl. anticipatory governance) – puoselėti toliaregiškesnį matymą strateginiame valdyme ir viešojoje politikoje. Tarptautinės institucijos, tokios kaip EBPO, pabrėžia šio metodo privalumus šiandieniame sunkiai nuspėjamame ir greitų technologinių pokyčių kupiname pasaulyje, kadangi jis padeda identifikuoti esminius pokyčius, tendencijas, kurie darys įtaką politikos formavimui ateityje, ir ragina imtis atitinkamų veiksmų. Jį plačiai naudoja ir dabartinė Europos Komisija, kai rengia strateginio prognozavimo ataskaitas, kurios apima kelių dešimtmečių laiko horizontą ir padeda pagrįsti ES politikos formavimą, įskaitant ilgalaikių ES strategijų rengimą. „Lietuva 2050“ – pirmoji tokia prieiga rengiama ilgalaikė mūsų šalies pažangos strategija.