– Įdomu, ar turite numylėtinį Lietuvos socialdemokratų pirmininko rinkimuose?

– Paskutinis balsavimas bus dar tik balandžio 8-ąją. Nedalinu preferencijos nei vienam – viešojoje erdvėje nepasisakiau nė už vieną kandidatą, nes mūsų politinis gyvenimas įdomus tuo, kad visada atsiranda pažymos ar įvairūs popieriai, kurie gali sugriauti viską iki pamatų. Laukiu, ar nebus kokių kompromituojančių medžiagų, ko aš ir daugelis nežino. Šiuo atveju kol kas klausau, žiūriu, kalbuosi, diskutuoju, bet sprendimą priimsiu tik balandžio mėnesį, kai eisiu balsuoti.

– Išsirinkus lyderį turbūt nebus vengiama ir taurelę pakilnoti. Kaip tik pavasario sesijoje itin daug dėmesio skiriama alkoholio prieinamumo mažinimui.

Darbo kodeksas neturi būti geras darbdaviams arba profsąjungoms. Tai turi būti balansas tarp darbo jėgos ir darbdavių, nes idealaus varianto niekada nepasieksime.

– Kadangi daug metų buvau Alkoholio, tabako ir narkotikų kontrolės, dabar – Priklausomybių prevencijos komisijos narys, pakankamai neblogai esu susipažinęs su pasiūlymais ir kitų šalių praktika. Mano galva, einame teisingu keliu ir iš lėto judame į priekį. Tai yra kova su alkoholizmu: jo ribojimas ir prieinamumo mažinimas, pardavimų laiko trumpinimas, specialiųjų parduotuvių įkūrimas, alkoholio ribojimas masiniuose renginiuose. Nes alkoholizmo pasekmes paskui stipriai jaučia visa socialinė politika. Degradavimas, vaikų nepriežiūra, praradimai...

Pavasario sesijoje iššūkių labai daug. Aš pavasario sesiją vadinu socialinių klausimų – ar tai būtų vaiko teisių pagrindų įstatymas, ar naujojo Darbo kodekso priėmimas – sprendimų sesija. Laukia ir antra pensijų pakopa, minimalių socialinių išmokų indeksavimas, tiek biudžetininkų, tiek valstybės tarnautojų darbo užmokestis.

– Ar Darbo kodeksas, dėl kurio vis nesutinka skirtingos pusės, nesupurtys Seimo?

– Manau, kad gali supurtyti. Dabar pasigirsta šiek tiek keisti premjero ir kitų pareiškimai: „dabar darysime šitaip“. Juk Seimas – diskusijų arena. Tikrai džiaugiuosi, kad Trišalė taryba dar kartą peržiūrėjo viską iš naujo. Dar nemačiau galutinio varianto ir negaliu pasakyti, jis man patrauklus ar ne. Darbo kodeksas neturi būti geras darbdaviams arba profsąjungoms. Tai turi būti balansas tarp darbo jėgos ir darbdavių, nes idealaus varianto niekada nepasieksime.

Darbuotojas, kuris dirba gamykloje, visada norės už atliktą darbą gauti daugiau, o darbdavys visokiais būdais norės mokėti mažiau. Mano didžiausias noras, kad priėmę Darbo kodeksą nepaskatintume naujos emigracijos bangos, kad visgi svarstyklės labiau pakryptų į darbuotojų pusę, nes darbo užmokestis, kaip sakiau, pas mus yra vienas mažesnių Europos Sąjungoje.

– Graudu žiūrėti ir į socialinių darbuotojų atlyginimus. Ar jie kada nors gyvens geriau?

– Atlyginimai – tai atskira istorija. Darbų programoje numeriu vienas įrašytas darbo apmokėjimas. Nuo naujų metų pagaliau atsirado įstatymas, ne nutarimas, kuris reglamentuos darbo užmokestį. Aišku, bazinis dydis išliko toks pats, nors jį mirtinai reikia pakeisti, kad visi pajustų, jog atlyginimai pradėjo kilti į viršų. Be to, laukiu iš ministerijos duomenų, kad galėčiau palyginti, kaip respublikos mastu pasiskirstė 16 milijonų eurų, kurie nuo sausio 1-osios skirti savivaldybės ir valstybinių įmonių darbuotojų, gaunančių ypač mažus atlyginimus, darbo apmokėjimui didinti. Įdomu, kiek atiteko socialiniams, kiek – sveikatos ir kitų sričių darbuotojams. Teigiau ir teigsiu, kad darbo apmokėjimas, ypač biudžetiniam sektoriui, Lietuvoje yra labai mažas, neatitinka realijų ir iš principo galimybių, jeigu mes pakeistume mokestinę sistemą.

Vis dėlto turiu pastebėti, kad mes nemokame pasidžiaugti tuo, ką pasiekėme, o visą laiką save peikiame ir koneveikiame dėl to, jog ko nors vis mažai ir mažai. Tikrai tendencijos eina į gerąją pusę, tik reikia išnaudoti tą potencialą ir tuos pinigus, kuriuos mes, visa Lietuva, uždirbame, kad jų paskirstymas neatitektų tik dešimčiai ar penkiems procentams daugiausiai pajamų uždirbančių ir visokiais būdais sugebančių pasiimti. Tas pyragas turėtų būti taisyklingiau padalintas, todėl reikia išties rimtų mokesčių sistemos pakeitimų.

Pirmiausiai mūsų visuomenė turi netoleruoti smurto artimoje aplinkoje. Tada įstatymas pradės veikti ir duoti apčiuopiamų rezultatų.

– Pradėjote svarstyti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas. Ar tikite, kad vaikų saugumo labui pavyks pasiekti apčiuopiamų rezultatų?

– Žinote, galime parašyti gerus įstatymus, bet be mūsų pačių jis neveiks. Aš labai džiaugiuosi, kad vis daugiau kaimynų, pareigūnų, atliekančių savo pareigas, informuoja tarnybą, policiją apie vaiko nepriežiūrą, girtus tėvus, muštynes... Pirmiausiai mūsų visuomenė turi netoleruoti smurto artimoje aplinkoje. Tada įstatymas pradės veikti ir duoti apčiuopiamų rezultatų. Jau pradėjome svarstymus, yra daug pastabų. Labai norėčiau, kad įstatymas nesusikoncentruotų ties tragiškais įvykiais, nutikusiais Kėdainiuose ar kitur. Įstatymas turėtų „matyti“ ir kitus vaikus. Ir kad būtų daugiau prevencijos bei pagalbos šeimai ne tik tada, kai jau kas nors įvyko. Jei reikia paimti vaiką iš šeimos – šaukštai jau po pietų. Reikia padaryti viską, kad iki to nebūtų prieita.