– Neskaudu, kad Lietuva yra vadinama donorų šalimi, kuri ruošia specialistus ne sau, bet užsieniui?

– Tai nebūtų didelė problema, jeigu išvažiuojančius jaunus žmones keistų kiti, kurie grįžta ir stoja į išvažiavusiųjų vietas. Bet dabar turime vienpusį protų nutekėjimą. Investuojame į jaunus žmones, kurie po studijų renkasi darbą svetur. Ne mažesnė problema, kad daug investuojame į tuos, kurie baigę aukštąjį mokslą, dėl labai išplėsto priėmimo ir nepatenkinamos studijų kokybės priversti pasirinkti profesinį išsilavinimą. Dažnai po ketverių metų bakalauro, o kartais ir po magistro, jie eina į profesinio mokymo centrus. Ten įgyja išsilavinimą, kurį būtų galėję gauti daug anksčiau ir per trumpesnį laiką. Prieš keletą metų atlikti ekonometriniai tyrimai rodo, kad Lietuvos universitetinio tipo aukštosiose mokyklose žmogus ne įgyja, o praranda vertę darbo rinkai.

Kol dalysimės „kaldrą“ į keturiolika gabaliukų, nei vienam neužteks lėšų aukštos studijų kokybės užtikrinimui.

Dabar matome aiškią disproporciją, kad priimame per daug į aukštąsias universitetines mokyklas, kur negali studijuoti daugiau negu penkiasdešimt procentų abiturientų! Manau, kad jungdami universitetus turime siaurinti bendrą priėmimą, universitetų atžvilgiu siekti, kad jie daugiau uždirbtų iš mokslo ir mažiau siektų užsidirbti iš studijų. Tiems, kurie neįstoja, sukurti geras sąlygas įgyti profesiją ir mokytis koleginiame sektoriuje.

– Šalies vadovė, skaitydama metinį pranešimą, išsakė priekaištų nenuosekliai vykdomai švietimo reformai. Kalbant apie universitetus, jau neaišku, ką su kuo jungs...

– Tai, ką dabar matome, iš tikrųjų yra valdančiųjų blaškymasis ir silpnesniųjų universitetų bandymas lobistiniu būdu užsitikrinti sau išlikimo galimybę. Faktas yra tas, kad turėdami keturiolika valstybinių universitetų negalime užtikrinti aukštos kokybės mokslo. Aš nuolat pateikiu pavyzdį, kurį prieš mėnesį pacitavo atvažiavę Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai. Jie sakė, kad Miunchenas, kuris su visais priemiesčiais yra didesnis už Lietuvą, turi du universitetus. Abu jie priklauso geriausių pasaulio universitetų šimtukui ir, turėdami didžiulius Bavarijos išteklius, jie vis tiek nusprendė, kad dviejų universitetų per daug. Dabar jungia Miuncheno technologijų ir Liudvigo Maksimiliano universitetus.

Mums irgi belieka eiti tuo keliu, kad jungtųsi stipresniosios aukštosios mokyklos. Pavyzdžiui, jeigu Kaune susijungtų LSMU ir KTU, tai jau turėtume mokslinį potencialą, kuris galėtų konkuruoti ir su Vilniaus universitetu, ir su VGTU. Tai būtų branduolys, prie kurio galėtų jungtis jau kiti Kauno universitetai. Aš manau, kad ateityje Vilniuje bus iš tikrųjų du universitetai. Kaune – vienas. O Klaipėdos ir Šiaulių universitetai – kaip padaliniai, veikiantys po kitų universitetų stogu.

Tikiuosi, kad Vyriausybei užteks valios prakirsti lobistinių interesų voratinklį ir judėti ta linkme, kaip buvo užsibrėžta jų programoje. Premjeras, atrodo, jau nusiteikęs nebekariauti šio mūšio. Tai labai neramina dėl visos aukštojo mokslo ateities, nes jeigu ateini tvarkyti valstybės, tai paskui baimintis dėl reitingų ir nenorėti kovoti, kad gali būti nepopuliarus ir nesuprastas, – tiesiog nenuoseklu.

– Kaip šalyje išlaikyti medikus, nes tuoj nebus kam mūsų gydyti? Vieno jų paruošimas valstybei atsieina bene 60 tūkstančių eurų, o paskui šie išplasnoja dirbti ir gyventi į ekonomiškai pažangesnes šalis.

Tai, ką dabar matome, iš tikrųjų yra valdančiųjų blaškymasis ir silpnesniųjų universitetų bandymas lobistiniu būdu užsitikrinti sau išlikimo galimybę.

– Visų pirma reikia, kad kiltų atlyginimai rezidentams ir visam medikų sektoriui. Kitaip sakant, sąlygos čia pasilikti turėtų būti patrauklesnės. Antras uždavinys – kad daugiau studijoms skirtų lėšų perkeltume į valstybės tikslinių stipendijų fondą, iš kur būtų gaunamas ne tik studijų kainos apmokėjimas gabiausiems abiturientams, bet taip pat ir pragyvenimo lėšos. Žinoma, tai susiejant su jaunų žmonių įpareigojimu pabaigus studijas tam tikrą metų skaičių atidirbti Lietuvoje. Planuojame siūlyti įsteigti Vasario 16-osios stipendijas, kad gabiausiems abiturientams finansuotume studijas universitetuose, kurie priklauso prestižiškiausių pasaulio aukštųjų mokyklų šimtukui. Šį atidirbimo principą reikėtų taikyti ypač kalbant apie brangiausias studijas, nes iš tikrųjų tampame specialistų kalve šalims, kurios tikrai yra pajėgios pačios parengti tokius specialistus. Bet, aišku, nepraleidžia ir progos jų pigiai iš mūsų nupirkti, pasiūlydamos geras imigravimo sąlygas.

– Medicinos studijos įvardijamos kaip stiprios ir greičiausiai didelių reformų liečiamos nebus. O kaip yra su slaugos specialistų paruošimu?

– Slauga, mano manymu, nėra universitetinis mokslas. Kadaise buvo supratimas, kad visi specialistai turi būti ruošiami universitetuose. Anglijoje ir turizmo vadybininkus, ir viešbučių administratorius rengdavo universitetai. Bet nemanau, kad turime tęsti tokią klaidą. Universiteto diplomas iš tiesų turi būti skirtas aukščiausios kokybės specialistams arba žmonėms, kurie turi absoliučiai universalias kvalifikacijas. Širdies chirurgai turės būti rengiami universitete, o slaugytojai – turbūt kolegijose. Kolegijų sektorių turime nuosekliai stiprinti.

Mes nuėjome universitetų dauginimo keliu. Kažkam atrodė gražu, kad daug žmonių gauna aukštojo mokslo diplomus. Visiškai praradome orientaciją į kokybę ir norint į ją sugrįžti, iš tikrųjų reikia siaurinti studijas. Be kita ko, turi būti reikalavimai stojimo balui, peržiūrimas iš valstybės gaunamas finansavimas. Kol dalysimės „kaldrą“ į keturiolika gabaliukų, nei vienam neužteks lėšų aukštos studijų kokybės užtikrinimui.