– Tęsiant mintį, kurią buvote pradėjęs apie europinį bendradarbiavimą. Italijoje dauguma žmonių jaučia, kad krizės metu buvo palikti vieni – tiek ES institucijų, tiek kaimyninių šalių. Ar matote, kad europiniai mechanizmai pradeda pagaliau suktis greičiau, tarkim, kalbant apie bendrus medicininius įsigijimus, ar apie bendrą skolinimąsi?

– Prieštaringa ta patirtis. Ir aš tikrai neslėpsiu, visad buvau tos nuostatos, jog Europos Sąjungą sudaro tautos, valstybės, kurios atiduoda tam tikras atsakomybes bendrosioms funkcijoms, bendrosioms institucijoms, ir kada, jei ne dabar, mes galime išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra Europos Sąjunga.

Jei leisite man tokią metaforą – šiuo metu ir sprendžiasi klausimas, ar ES yra šeima, ar tiesiog gyventojų gyvenamojo namo bendrija. Šeimoje, puikiai žinome, brolis pasirūpins seserimi, tėtis pasirūpins mama, mama pasirūpins savo vaikais, ir nebus jokių sąlygų, išankstinių prielaidų, reikalavimų ir taip toliau. Visi suprantame, kad tam šeimos nariui, kuris yra pažeidžiamiausias, turi būti skiriamas pats didžiausias dėmesys ir rūpestis. Gyvenamojo namo bendrijoje gali tekti šaukti susirinkimą, galbūt jame nebus kvorumo, pagaliau vienas iš butų gali galvoti, kad man šioje laiptinėje labai gerai, tegu visi kiti tvarkosi joje kaip išmano. Norėčiau, kad Europos Sąjunga būtų šeima, o ne gyvenamojo namo bendrija. Šiandien atsakyti į šį klausimą dar negaliu. Manau, kad Europos Sąjungos institucijos šiandien jau kur kas geriau suvokia grėsmę, nei prieš 2-3 savaites, kuomet dar buvo įvairių teorijų, ir tokių, kurios siūlė nestabdyti nieko, nes tai gali neigiamai atsiliepti ekonomikai. Šiandien ir sprendimų priėmimo greitis, ir noras padėti yra ženkliai padidėjęs.

Jei leisite man tokią metaforą – šiuo metu ir sprendžiasi klausimas, ar ES yra šeima, ar tiesiog gyventojų gyvenamojo namo bendrija.

Tačiau net ir šiuo atveju, pvz., mūsų inicijuotas Europos Vadovų Tarybos posėdis įvyko po praktiškai trijų dienų kai kreipėmės, norėdami, kad būtų sprendžiami judėjimo per sienas klausimai, kalbant apie ES, konkrečiai – Lietuvos, piliečius, kaip jie galėtų tranzitu parvykti į Lietuvą. Kaip tik tuo metu egzistavo problemos dėl piliečių judėjimo per Lenkijos teritoriją. Galiausiai tas posėdis įvyko jau po to, kai mes dvišaliu pagrindu vis dėlto išsprendėme šį klausimą. Buvo priimtas toks sprendimas, koks buvo. Mes, aišku, pamatėme, kad Lenkijos pusė yra pasirengusi praleisti tik dalį mūsų piliečių, kurie vyko didesniu transportu, tuo tarpu automobiliais vykę žmonės turėjo ieškoti alternatyvių būtų parvykti namo. Suprantu Lenkijos pusės motyvaciją, bet nesuprantu, kodėl šių žmonių nebuvo galima informuoti ir sprendimus priimti anksčiau, kad jie jau artėdami prie sienos būtų aiškiai žinoję, kad lengvieji automobiliai nebus praleidžiami, nes yra konvojavimo ir kitokių problemų. Dabar gi jie sustojo prie sienos, patyrė milžinišką kamštį, iš kurio net išsiveržti buvo nepaprastai sudėtinga, nes kamštis uždarė jų galimybę apsisukti ir vykti į keltą. Čia jau reikėjo didžiulio Vokietijos policijos įsikišimo, kad šį kamštį prastumdytų. Tai tokie konkretūs pavyzdžiai rodo, kad taip, noro spręsti problemas yra, bet kartu, deja, iškyla ir koordinavimo, ir tam tikro nesusikalbėjimo problemų.

– Pati Lietuva nuo pirmadienio pagal Vyriausybės nutarimą turėtų visiškai uždaryti sienas užsieniečiams tranzitu keliaujantiems per Lietuvą. Ar pritariate šiam sprendimui?

– Pirmiausia mes turime aiškiai apsibrėžti, kad karantinas nustatytas mūsų piliečiams išvykti ir užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją, bet, vėlgi, grįžtant prie Europos Vadovų taryboje aptartų principų, Europos Sąjungos valstybių piliečiai, judantys link savo namų, turi teisę keliauti tranzitu ES sienų ribose, ir tuo tikslu jiems turi būti sudarytas vadinamasis humanitarinis koridorius.

Kaip tik šiuo klausimu šiandien tarėmės su premjeru, kad vis dėlto turėtų būti tam tikra išlyga su labai griežtomis sąlygomis ES piliečiams patekti į savo valstybes, bet, žinoma, jie turėtų būti lydimi konvojaus ir palydimi iki sienos, kurią kirtus jau atsakomybę prisiima kitos valstybės.

Tai šios sąlygos – būtina ES politikos prielaida. Ir Lietuva, kaip atsakingas bendrijos narys, turi vykdyti tuos įsipareigojimus, kurie yra Europos Sąjungoje.

– Radote sutarimą su premjeru šiuo klausimu?

– Manau, kad vienokia ar kitokia forma šis sprendimas turėtų būti įgyvendintas.

– Akivaizdu, kad politinė Lietuvos darbotvarkė yra kitais klausimais sustojusi, kad būtų galima mobilizuoti visas jėgas šios koronaviruso krizės suvaldymui. Visgi Seimo pavasario sesijoje buvo numatyta nemažai svarbių institucijų vadovų, žvalgybos vadovų, aukščiausiųjų teismų vadovų paskyrimų. Tai – tos pozicijos, kur reikia Jūsų ir Seimo sutarimo. Ar esate numatę, galbūt sutarę, kokie asmenys bus paskirti, ar Seimas dirbs?

– Ačiū už klausimą dėl Seimo darbo. Kokia sudėtinga situacija bebūtų, bet Seimas užtikrina vykdomosios valdžios parlamentinę kontrolę ir turėtų vykdyti savo funkcijas, nesvarbu, kas darytųsi už lango. Tam yra alternatyvūs būdai, nuotoliniai ir kiti, kaip galima spręsti klausimus ir priimti sprendimus. Šiuo metu mes žinome, kad Seimo posėdis tikrai įvyks kovo 31 dieną ir jame bus kalbama apie eilę minėtų paskyrimų, apie kuriuos užsiminėte. Esu pasiryžęs kitą savaitę teikti tam tikrus asmenis į tam tikras pozicijas. Jau kai kurie kandidatai į Aukščiausiojo teismo pirmininkus ir Konstitucinio teismo teisėjus ne tik mano, bet ir kitų teikiančių institucijų yra pateikti. Viskas yra Seimo rankose, ir tikiuosi, kad Seimas priims sprendimus, kurie leis šiems žmonėms pradėti dirbti ir užtikrinti jų atstovaujamų institucijų tęstinumą.

Labai norėčiau, kad žmonės vadovautųsi principu – saugokime save ir saugokime kitus.

– Kuriuos kandidatus kitą savaitę paskelbsite?

– Manau, kad Valstybės saugumo departamento vadovo kandidatūra tikrai bus pateikta kitą savaitę. Laukiu to momento, kada galėsiu tai padaryti.

– Prezidente, savaitgalis artėja, matome, kaip įvairiai žmonės reaguoja į priemones, nors gatvės ištuštėjusios, bet policija taip pat skelbia stebinti, kad yra šiek tiek per daug susibūrimų. Kokią žinią galite nusiųsti tiek vyresniems ar lėtinėmis ligomis sergantiems žmonės?

– Labai norėčiau, kad žmonės vadovautųsi principu – saugokime save ir saugokime kitus. Ypatingai tuos, kurie patiria didesnes rizikas dėl amžiaus ar kitokio pobūdžio ligų, dėl fizinės būklės. Šiandien iš tikrųjų galime visi, nepriklausomai nuo to, kokias pareigas užimtume, tapti atsakingais savo valstybės piliečiais. Pasakysiu, kas man atrodo labai svarbu – šis virusas sukūrė daugybę sienų. Staiga stebuklingai sukūrė sienas tarp valstybių, sienas tarp miestų, šeimų. Bet tai yra tokios, sakyčiau, medicininės sienos. Gi psichologinės arba pilietiškumo sienos, atvirkščiai, manau, turėtų griūti. Šiandien visi turime būti kaip vienas kumštis, kaip viena šeima. Ir tiesiog suprasti, kad mes kiekvienas savo atsakingu elgesiu ar elgesiu, kuris yra nukreiptas į viešąjį gėrį, kitų žmonių sveikatą, galime padaryti gerokai daugiau nei padarome normaliomis aplinkybėmis.

Ir dar kartą norėčiau pasveikinti tuos žmones, kurie tikrai suprato savo pilietinę pareigą, suprato, kad lengviausia tik kritikuoti, siūlyti kažkam nuimti galvą už savo funkcijų nevykdymą, mes galėsime tą padaryti vėliau daugybę kartų. Bet šiandien labai svarbu, kad mes galėtume kažkuo konkrečiai prisidėti prie bendrojo gėrio ir patys. Atsakingu elgesiu ar pinigais – tai jau mažiau svarbu. Darsyk norėčiau kreiptis į žmones, pasakyti, kad tikrai, patikėkite, ši krizė yra įveikiama, ji bus įveikta, tikiu, kad mažiausiais kaštais ir mažiausia rizika. O mes dar kartą galime ne tik švenčių proga, bet ir išmėginimų aplinkybėmis pasijusti savo valstybės tikrais piliečiais, kurie labiau už viską myli Lietuvą.

– Ačiū už interviu.