„Aš negaliu pasakyti, kad mes esame šiandien pradėję diskusiją, kuri atlieptų realią geopolitinę padėtį už Lietuvos sienų. Nepaisant to, kad mes remiame Ukrainą ir tai yra vienas labiausiai valstybę vienijančių klausimų, mes nedrįsome iki galo pasakyti, kiek tiesiogiai tai yra susiję su mūsų saugumu“, – išskirtiniame interviu Eltai sakė G. Landsbergis.

„Aš manau, kad Lietuva privalo aktyviai galvoti apie saugumo koncepcijos ir saugumo piramidės, kuri pastatyta prieš 30 metų, pokyčius“, – laidoje „ELTA kampas“ akcentavo ministras.

Pasak jo, dėl pasaulyje vykstančių globalių pokyčių, Lietuva privalo iš esmės permąstyti savo nacionalinio saugumo dėmenis. Įskaitant, pripažino G. Landsbergis, ir galimybę, kad Lietuvos saugumui esminė valstybė JAV perbraižys savo interesus bei įsipareigojimus Europoje.

„Ji lieka ir toliau bus esmine mūsų saugumo atrama. Tačiau mes turime pradėti kur kas geriau suvokti besikeičiančius JAV interesus ir būti pasiruošę juos atliepti“, – sakė jis.

Apie būtinybę permąstyti valstybės bei visuomenės gynybos ir saugumo dėmenis ministras kalbėjo neslėpdamas – tai, kas dabar vyksta Ukrainos fronte, Europoje ir pasaulyje, jam kelia labai didelį nerimą. Kalbėdamas apie Lietuvai ir rytiniam NATO flangui gręsiančias karines grėsmes, politikas pažymėjo, kad liko tik vienintelis nežinomasis – klausimas, kada tai atsitiks.

Aš negaliu pasakyti, kada jis bus. Gal dešimtmetis, gal penkeri metai, gal keleri metai. Man yra labai sunku pasakyti. Bet laiko – tą tikrai jaučiu ir labai aiškiai suvokiu – galime turėti labai nedaug.

„Aš negaliu pasakyti, kada jis bus. Gal dešimtmetis, gal penkeri metai, gal keleri metai. Man yra labai sunku pasakyti. Bet laiko – tą tikrai jaučiu ir labai aiškiai suvokiu – galime turėti labai nedaug“, – teigė politikas.

G. Landsbergis būgštauja dėl Vakarų partnerių laikysenos. Jo manymu, Ukrainos palaikymo idėja bei pergalės mūšio lauke prieš Rusiją siekis patiria eroziją. Ir tą lemia ne tik vidiniai politiniai procesai, bet ir fundamentalios aplinkybės – Vakarų valstybės taip ir neįsisąmonino, kad Ukrainoje vykstantis karas yra karas prieš visą laisvąjį pasaulį.

Todėl, svarsto ministras, yra pagrindas įsivaizduoti tragišką galimybę – lemiamu momentu Vakarai nuspręs pasiduoti Ukrainos kovoje prieš Rusiją. Juk, prisimena G. Landsbergis, karo pradžioje, kai dešimtys tūkstančių Rusijos karių įsiveržė į Ukrainą, Vakarų valstybės pirmiausiai pasiūlė lėktuvą, kuriuo būtų galima išskraidinti šalies vadovybę.

„Konceptualiai buvo suvokta, jog viskas – viskas pralaimėta. Ar negali taip atsitikti vėl? Aš nesu tuo įsitikinęs. Atsiras koks „protingas“ politikas ir sakys: žiūrėkite, mes tada siūlėme skrydį, imkite dabar skrydį. Vietoje to, kad pasiūlytų tūkstantį tankų“, – sakė G. Landsbergis.

Maža to, pažymi jis, pražūtingai pavojingų signalų, kad Vakarai spaudžia Ukrainą sėsti prie derybų stalo su Rusija, yra jau dabar. Ministrui nesuprantama ir diplomatiniuose koridoriuose vis garsiau girdima retorika, kad su Rusija vis tiek teks ateityje kalbėtis kuriant naują Europos saugumo architektūrą.

„Man tai primena, atsiprašau už stipresnį žodyną, diskusiją su žmogėdra apie vakaro meniu. (...) Man tai yra nesuprantama. Apie kokį Europos saugumą aš galiu kalbėti su valstybe, kurios tikslas sunaikinti mano saugumą“, – teigė G. Landsbergis, akcentuodamas, kad tikrieji Rusijos siekiai yra daugiau nei akivaizdūs.

„Visos priemonės, kurios yra naudojamos, yra skirtos mus pavergti, sunaikinti, išžudyti, nušluoti, prijungti. Tai yra jų politika. Su tokia politika sutarimo aš nematau“, – pridūrė jis.

– Yra dvi didelės temos: Ukraina bei Kinija su Taivanu. Pradėkime nuo Ukrainos – visais požiūriais artimiausios mums temos. Esu vienas iš tų, kuriems, žvelgiant į Ukrainos frontą plačiąja prasme, darosi vis labiau neramu. Perspektyvos atrodo vis tamsesnės. Ne tik dėl to, ką jau pripažįsta ir aukščiausioji karinė bei politinė Ukrainos vadovybė – kontrpuolimas įstrigo. Maža to, kai kuriuose fronto ruožuose pusmilijoninė Rusijos karinė grupuotė bando perimti ir perima iniciatyvą. Tendencijos negeros žvelgiant į žiemos bei pavasario periodą. Kovų intensyvumas fronte greičiausiai nerims, o kovų intensyvumas reiškia ir didžiulius Ukrainos nuostolius. Gyvosios jėgos nuostoliai darosi vis didesnė problema. Maža to, yra ir geopolitinis kontekstas. Matome ne tiek Vakarų šalių nuovargį, kiek tam tikrą pasimetimą ir šiokį tokį strateginį pakrikimą. Stringa karinė pagalba. Štai ir šiomis dienomis JAV prezidentas Joe Bidenas pasirašė laikinąjį biudžetą be paramos Ukrainai. Ministre, ką jūs matote šiose tendencijose?

– Pradėčiau įprastine formuluote – tai kelia nerimą ir susirūpinimą. Visa tai gresia didžiuliais išbandymais Vakarams. Geopolitinė situacija Europos kontinente gali dramatiškai keistis. Esame priėję prie slenksčio į naują realybę. Keletas faktų prie to, ką jau pasakėte. Šalia viso to yra Europos Sąjunga. Ji nuo karo pradžios pati sau netikėtai sugebėjo užimti geopolitinę poziciją. Ukrainai skirti 7 gynybos paramos paketai, tai buvo rimtas žingsnis. Sankcijos Rusijai...

– Tai toli gražu iki to, kad pakaktų.

– Taip, bet tai įvyko ir to nereikėtų neigti. Tačiau dabar jau pusę metų mes esame įstrigę ties 8 paketu. Išryškėjo ES didžioji silpnybė – tai vienbalsiškumo principas – liberum veto. Tai mums primena Abiejų Tautų Respublikos nesėkmes, kai vienu ar kitu būdu būdavo perimti bajorai. Tai prisidėjo prie griūties ir valstybės negebėjimo gintis. Mes dabar matome tą patį. Sankcijų paketas, panašu, juda, tačiau jis neužtikrina, kad Rusija negalėtų gamintis, pavyzdžiui, dronų. Kaip galima vertinti pačią situaciją fronte? Taip, Ukraina gavo paramos, gavo pagalbos bei įrodė, kad su ta parama, kurią ji gauna, ji gali daryti stebuklus vien dėl to, kad turi nepaprastai didelę valią gintis. Už tai mes esame ir būsime dėkingi. Ten, kur nebuvo kompensuota ginklais, ji kompensavo savo žmonių krauju. Tikrąja to žodžio prasme ji savo gyvybėmis pridengė mus visus. Lietuvą lygiai taip pat. Kokios paramos būtų reikėję Ukrainai? Įsivaizduokime Lenkiją, valstybę, kuri yra panašaus dydžio kaip Ukraina ir kuri turi tuos pačius priešus. Iš vienos pusės Rusija, su kuria kaip ir mes turi sieną su Kaliningradu ir Baltarusija, kuri Rusijai yra pagalbininkė kare prieš Ukrainą. Kokius įsigijimus yra paskelbusi Lenkija? 1000 tankų, beveik 600 „Himars“ sistemų, patys moderniausi lėktuvai – F35. Įsigijimų sąrašas, veikiausiai, yra įspūdingiausias pasaulyje. Palyginkime tai su tuo, ką yra gavusi Ukraina: kelios dešimtys „Himars“, kelios dešimtys tankų... Tai apie dvidešimtadalis to, su kuo gintųsi Lenkija, kuri taip pat yra NATO narė ir turi 5-ojo straipsnio garantijas.

– O tai nėra simptomas, kad taip ginkluodamasi Lenkija rodo, jog ji nevisiškai pasitiki tuo 5-uoju straipsniu?

– Sunku pasakyti. Bent jau šiandien gal ji ir neturi pagrindo abejoti.

– Gal ji rengiasi viskam...

– Ruošiasi viskam. 5-asis straipsnis... Visada reikia paminėti, kad mes juo tikime, jis yra šventas ir amerikiečiai yra tą patį pakartoję. Bet tai yra politinis straipsnis. Tai reiškia, kad už kiekvieno sprendimo, balsavimo yra politikai, kurie gali turėti skirtingų interesų. Ir tie interesai išryškėja. Švedijos įstojimas į NATO. Eina jau antrieji metai, atrodo, kad esame paskutiniuose finišo metruose, tačiau tie metrai yra labai ilgi. Turkija dabar turėjo svarstyti šį klausimą savo parlamento Užsienio reikalų komitete, bet tai buvo perkelta į kitą dieną. Panašu, kad tai po truputį yra tęsiama. Galima įsivaizduoti Rytų flango valstybę, kuriai reikėtų kokio nors sprendimo. Galbūt ne dėl invazijos, galbūt dėl kitokios grėsmės būtų prašoma pagalbos. Ir staiga sprendimai, kurie turėjo būti priimti per keletą dienų, yra nukeliami, nes tiesiog nepavyko rasti konsensuso.

– Nemanote, kad tokių sprendimų gali reikėti labai greitai, nes akivaizdu, kad Kremliaus režimas ir jo marionetinis Minsko režimas mąsto ir svarsto apie keršto planą kaimyninėms NATO valstybėms? Pirmiausiai taikinyje yra Lenkija. Paletė veiksmų yra labai plati: nuo išbandytų neteisėtų migrantų, provokacijų iki teroristinių išpuolių.

– Dėl to ir kalbu apie naują geopolitinę realybę. Kitaip tariant, Vakarams neužtikrinant Ukrainos pergalės, sudaroma galimybė šiandien Putinui paskelbti pergalę ir pradėti ruoštis naujam karui. Ir jis gali būti bet kur. Tai yra jau trečias kartas. Todėl tas, kuris pasakys, kad dabar jau viskas (kad karas Ukrainoje Rusijai buvo paskutinis – ELTA) – akivaizdu, kad jis arba nežino, apie ką kalba, arba meluoja, bandydamas nuraminti visuomenę. 2008 m. buvo viskas, 2014 m. buvo tikrai viskas. Gali būti, kad 2024 m. irgi kažkas išeis ir pasakys: žinokit, mes susitarėme su Rusija ir jie mums tikrai pažadėjo. Tai bus melas. Todėl dabar yra tik klausimas – kiek mes visi Rytų flange būsime spėję pasiruošti kitam smūgiui. Rusija sugebės atsistatyti. Čia nėra klausimo. Nepaisant, kad jie atrodo pažeisti, praradę gausybę žmonių. Bet jiems tai yra tik žmonės. Mums žmonės – brangiausia, ką mes turime. Ukrainiečiams taip pat. Demokratijos tuo ir skiriasi nuo autoritarinių valstybių.

Gabrielius Landsbergis (kairėje), Vytautas Bruveris. D. Labučio / ELTOS nuotr.

– Ukraina jau dabar mirtinai kraujuoja. Šalies demografinė situacija ir taip buvo katastrofiška.

– O kiek žmonių yra išvykusių.

– Įsivaizduokime blogiausią variantą, kurio akivaizdžiai Rusija ir siekia, perėjusi į naikinimo, sekinimo karą. Ukraina pradeda byrėti. Visomis to žodžio prasmėmis. Pradeda byrėti frontas, pradeda byrėti valstybė, įskaitant ir politiškai. Tam tikrus požymius mes jau dabar matome. Tikėkimės, kad tai tik epizodai, kurie greitai praeis, ir žmonės greitai susivoks ir susiims. Pradeda byrėti Vakarų injekcijomis palaikoma ekonomika, infrastruktūra. Per šią žiemą rusai su penkiaguba jėga naikins infrastruktūrą. Taigi, šiame scenarijuje šalis tikrai pradeda judėti ten, kur Rusiją ją stumia. Į tokios permanentiškos, beviltiškos, be šviesos tunelio gale humanitarinės katastrofos zoną. Kas toliau, kokia būtų Vakarų reakcija? Ką mes turime daryti?

– Aš manau, kad mes esame tokioje situacijoje, kurioje yra tikinčių, kad Ukrainos padėtis bei suvokimas, kokioje padėtyje ji yra, privers juos pasakyti, kad jie iškeltų rankas.

Man tai primena, atsiprašau už stipresnį žodyną, diskusiją su žmogėdra apie vakaro meniu.

– Turite omenyje tikinčių Vakaruose.

– Tai labai ciniškas tikėjimas. Matant, kad yra skęstantysis upėje, tiesiog sėdėti tol, kol jis susignalizuos...

– Kitaip tariant, būtų sakoma Ukrainai ne, kad greičiau iškeltų rankas, bet tiesiog laukti, kol ji pati susipras, kad kitos išeities nėra.

– Taip yra stebima lėta žūtis.

– Atsiprašau, kad gal čia traukiu į kažkokį vos ne sąmokslų teorijų lygį, bet ar su tuo gali būti susiję, bent jau samprotaujant, stringantis ginkluotės tiekimas Ukrainai?

– Sunku pasakyti. Yra objektyvios priežastys. Amerikoje politinė situacija yra tikrai įkaitusi. Tai buvo galima prognozuoti. Valstybė yra poliarizuota. Tai tapo politinių nesutarimų klausimu. Ukraina yra politinių nesutarimų klausimas. Demokratija veikia visur panašiai. Didžiausia bėda yra tai, kad Ukraina netapo Vakarų karu. Lietuva tai priėmė. Nors mes ir esame Vakarų dalis, bet visame būryje esame kitokie. Todėl tai yra mūsų karas ir daugelis lietuvių yra tai prisiėmę: mes turime laimėti šį karą. Mūsų visuomenės, valdžios institucijų parama rodo, kad mes tai priėmėme (kaip savo karą – ELTA). Tačiau to nepadarė likusi Vakarų dalis: tai jų karas, ukrainiečių karas, kurį galbūt jie laimės, o gal ir ne. Mes gal padėsime, o kai negalėsime – tada ir nebepadėsime.

Jei žiūrėtume istoriškai, tai Irako karas prieš Kuveitą dėl visai kitokių aplinkybių buvo tapęs Vakarų karu. Koalicija, kuri suvienijo daugiau nei 50 valstybių, vedama JAV, padarė, kad tai būtų „mūsų karas“. Jis labai panašus. Didesnė regioninė galia užpuola mažesnę valstybę. Pasaulis sako, kad tai teise grįstos tvarkos pažeidimas, todėl mes privalome Kuveitui padėti apsiginti. Prasideda procesai Artimuosiuose Rytuose. Amerikiečių galia nepaprastai sustiprėja. O Ukrainos atveju mes to nepasakome. Mes taip nepadarome. Aš nekalbu apie karių įvedimą į teritoriją. Aš kalbu, kad reikia mentališkai suvokti, kad pralaimėjimas bus apie mus.

– Ukrainiečių nuolatos kartojamas argumentas, kad tai jūsų karas ta prasme, kad po mūsų automatiškai būsite jūs. Ar šis argumentas neveikia?

– Jis nėra suvoktas. Tad nėra ir prisiimtos atsakomybės, ir supratimo. Įsivaizduokite, kalbama apie kažkada būsiančias derybas. Aš neatmesčiau, kad jos potencialiai egzistuoja. Jei ukrainiečiams nebūtų tiekiami ginklai, galime atsidurti situacijoje, kad nebus, ką daryti. Nėra ginklų, nėra pagalbos paketų.

– Bet Rusija nesiderės, rusai eis toliau.

– Tikėtis (derybų su Rusija – ELTA) – labai naivu. Ir todėl mes turime išvengti ciniško pasakymo, kad tai ukrainiečių sprendimas. Tai nėra ukrainiečių sprendimas. Patys ukrainiečiai kovotų iki kol varnų lizde Kryme būtų iškelta Ukrainos vėliava, Donbasas ir Luhanskas būtų atsiimtas ir visos tarptautine teise pripažintos teritorijos būtų grįžusios. Bet jie tai gali padaryti tik tiek, kiek mes jiems galime padėti. Jeigu mūsų parama sustoja, jie bus priversti stabtelėti. Tai bus mūsų atsakomybė.

– Ar gali ateiti toks momentas, kada matant, jog šalis byra, matant, kaip Rusija pamažu ryja šalį, ateina toks momentas, kai Vakarų politikai bus priversti ar paskatinti svarstyti variantą, kurį siūlė buvęs NATO generalinis sekretorius: tą teritorijos dalį, kurią kontroliuoja Ukrainos valstybė, arba priimti į NATO, arba suteikti 5–ojo straipsnio lygio garantijas?

– Gal ir galima apie tokius dalykus svarstyti kažkokia forma, bet aš bijočiau kito scenarijaus. Aš bijočiau scenarijaus, kuris buvo pačioje karo pradžioje, kada vietoje ginklų yra pasiūlomas lėktuvas išskraidinti politinę vadovybę. Ir čia būtų didžiulė dilema (...). Skrydžių idėja buvo. Ji buvo tokia. Konceptualiai buvo suvokta, jog viskas – viskas pralaimėta. Ar negali taip atsitikti vėl? Aš nesu tuo įsitikinęs. Atsiras koks „protingas“ politikas ir sakys: žiūrėkite, mes tada siūlėme skrydį, imkite dabar skrydį. Vietoje to, kad pasiūlytų tūkstantį tankų – adekvatų kiekį, tiek, kiek reikia Lenkijai apginti. Reikia pasakyti, kad Vakarai pralaimėti negali, negalime šio karo pralaimėti, nes kitas žingsnis bus dar brangesnis, dar pavojingesnis – toks, kuris lemtų visišką Vakarų sukurtos sistemos suaižėjimą.

– Ar Vakarų viršūnėse jūs matote tendenciją ir polinkį bandyti kelti tą kalbą apie Rusijos re-legalizavimą? Vėl pradėti kažkokį dialogą?

– Yra nuolatinis pasikartojantis žodynas. Kaip žodžius mėgstantis žmogus atidžiai tai vertinu: „Europos saugumas be Rusijos neįmanomas“. Tą girdėjome prieš karą, karui prasidėjus, karo eigoje... „Europos saugumas tik su Rusija“, „be Rusijos mes negalime“.

– Kaip dar sakoma: vien tik karinėmis priemonėmis šio karo nepabaigsi.

– Taip, sako, kad reikės vis tiek kalbėtis... Bet mes sakome, kad Europos saugumas turi būti kuriamas nuo Rusijos. Ne su Rusija. Visa mūsų istorinė patirtis, paskutinių dešimtmečių politinė patirtis rodo, kad Europos saugumo reikia nuo Rusijos. Reikia padėti Sakartvelui, Ukrainai, Moldovai, Lietuvai, Lenkijai apsiginti nuo Rusijos, nes jos tikslai yra imperiniai, puolamieji, politiniai, diplomatiniai – visos priemonės, kurios yra naudojamos, yra skirtos mus pavergti, sunaikinti, išžudyti, nušluoti, prijungti. Tai yra jų politika. Su tokia politika sutarimo aš nematau. Nes ji nukreipta tiesiai prieš mus.

– Ar ši tendencija stiprėja?

– Ji stiprėja, mes matome tam tikras tendencijas. Tokias tylias, nesulaukiančias pirmo ryškumo.

– Emmanuelis Macronas vėl skambino Vladimirui Putinui?

– Dar neskambino. Reikia pabrėžti, kad kol kas mes gyvename Bratislavos konferencijoje sukurtoje paradigmoje, kada Prancūzijos prezidentas pripažino Baltijos šalių saugumo poreikį ir požiūrį į saugumo politiką nuo Rusijos. Ar tai yra tvaru, pamatysime. Tačiau yra vykstantys procesai tokioje organizacijoje kaip ESBO, 8 dešimtmečio pabaigoje sukurtoje organizacijoje, kurioje buvo bandoma Rusiją įvilkti į tam tikrą diplomatinį formatą – (Europos – ELTA) saugumo erdvei kurti su Rusija. Tai daug ką įtikino, nes tai įvyko iki Šaltojo karo pabaigos. Tačiau dabar nepripažįstama, kad šios organizacijos bandymas vesti diskusiją su Rusija yra beprasmis. Šioje organizacijoje mes matėme net keletą žingsnių. Prieš pusę metų šios organizacijos parlamentinis dėmuo – Parlamentinė asamblėja – sugrąžino Rusijos delegaciją. Lietuvos parlamentinė delegacija ir Ukrainos parlamentinė delegacija atsisakė šioje diskusijoje dalyvauti. Ir štai dabar ryškėja, kad gruodžio pradžioje Šiaurės Makedonijoje vykstančiame ministrų posėdyje bus, panašu, siekiama grąžinti poną Lavrovą į pokalbį apie Europos saugumą. Man sunku suvokti patį principą, nes dvejus metus kalbėjome apie tai, kad su ponu Lavrovu reikėtų kalbėtis specialaus Tribunolo formatuose. Tačiau yra manančių, kad reikia sugrąžinti jį į diplomatinį formatą. Man tai primena, atsiprašau už stipresnį žodyną, diskusiją su žmogėdra apie vakaro meniu. Reikia suprasti, kad kompromiso rasti neįmanoma.

– Nes turėtų būti iškepta žmogiena.

– Greičiausiai tu pats – aš turėčiau būti kažkokiu būdu sukeptas... Ir net tada aš turėčiau surasti kažkokį bendrą kompromisą, kuris tiktų ir ponui žmogėdrai, ir man. Man tai yra nesuprantama. Apie kokį Europos saugumą aš galiu kalbėti su valstybe, kurios tikslas sunaikinti mano saugumą. Juk jos saugumo niekas nenaikino, niekas niekada negrasino, niekas nesikėsino. O štai jos pastangomis yra naikinami tūkstančiai žmonių.

– Taigi bandoma grįžti prie naratyvo – Europa nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Kita tendencija, mes jau kalbėjome, situacija Jungtinėse Valstijose. Akivaizdu, kad ten pagrindinė realybė, kuri lemia visus dalykus dėl Ukrainos, yra prezidento rinkimai. Prezidento rinkimai gali vėl baigtis tuo, kad bus išrinktas tas prezidentas, kuris buvo jau kartą išrinktas. To prezidento pažiūros į NATO yra žinomos. JAV spaudoje pasirodo tokių straipsnių, kuriuose signalizuojama, kad prezidentas Trumpas ir jo aplinka jo išrinkimo atveju jau rimtai ruošiasi žengti žingsnius: arba išvesti JAV iš NATO, arba jas pervesti į tą standby režimą, kai JAV yra NATO, bet čia nieko nedaro. Jūsų nuomone, ar mes kalbame apie dalykus, kurie yra realūs pavojai, ar reikia mums apie juos rimčiau mąstyti?

– Tai, apie ką jūs kalbate, Lietuvai yra košmariški scenarijai.

Lietuvai yra košmariški scenarijai.

– Bet gyvename tokiais laikais, kai pats gyvenimas rodo, kad ir labiausiai košmariški scenarijai išsipildo.

– Aš manau, kad Lietuva privalo aktyviai galvoti apie saugumo koncepcijos ir saugumo piramidės, kuri pastatyta prieš 30 metų, pokyčius. Jie yra vykstantys.

– Ką jūs turite omenyje?

– Mes turime paradigmą, kuri, Lietuvai, įstojus į NATO, lėmė, kad mes atsisakėme šauktinių kariuomenės. Tada gausybę dalykų persvarstėme. Dėl to, kad mūsų pagrindine saugumo paradigma buvo ir išliko 5–asis straipsnis. 2014 m., kas man yra įdomu, buvo sugebėta Lietuvai suskambinti skambutį pasakant, kad 5–asis straipsnis yra pamatų pamatas, bet mes turime didesnę naštą nešti ir patys. Buvo sugrąžinta šauktinių kariuomenė, buvo sustiprinti šauliai. Sakyčiau, kad paradigmiškai buvo pradėta diskutuoti apie tai, kokioje saugumo situacijoje mes esame.

Tačiau aš negaliu pasakyti, kad mes esame šiandien pradėję diskusiją, kuri atlieptų realią geopolitinę padėtį už Lietuvos sienų. Nepaisant to, kad mes remiame Ukrainą ir tai yra vienas labiausiai valstybę vienijančių klausimų, mes nedrįsome iki galo pasakyti, kiek tiesiogiai tai yra susiję su mūsų saugumu. Ukraina yra tik vienas iš tų faktų.

JAV ir jų globalus dėmesys, tai, kur jis bus nukreiptas toliau, yra ne ką mažesnės svarbos dalykas. Turbūt nėra didelės paslapties, kad Lietuvos atsisukimas į Ramiojo vandenyno ir Indijos vandenyno regioną iš dalies turi ir transatlantinį dėmenį. Suprasdami, kad mūsų pagrindinio partnerio interesai sukasi į kitą pasaulio pusę, mes turime suvokti, kokie procesai kitoje pasaulio pusėje vyksta ir kokie mūsų partnerių interesai gali ten būti, kokiuose interesuose mes galime būti atrama. Mes juk kitos atramos neturime.