– Atleiskite, bet kaip kalbėjome dar prieš bene pusantrų metų, džiaugėtės, kad po tuoktuvių su Jurgita niekas nepasikeitė, nors bijojote, kad taip gali nutikti. Džiaugėtės, kad ji nieko nenurodinėja, nesikiša ir net pakenčia jūsų mėgstamą vytintą žuvį.

– Taip. Tai buvo. Bet, kaip ir minėjau, apie skyrybas nieko nekomentuosiu – mes taip susitarėme.

– Ką veikia jūsų mylimoji, kai koncertuojate?

– Ji dešimt metų gyveno ir dirbo Airijoje. Abu nusprendėme, kad ji atvažiuos gyventi pas mane į Jonavą.  Pasimatėme antrą kartą, kai ji su sūnumi apsigyveno pas mane. Dabar Rūta – būsimoji plaukų stilistė.

– Ar ne pernelyg greitai, vos antrą kartą susitikę, kuriate rimtus santykius ir gyvenimą po vienu stogu?

– Mes laimingai kartu gyvename. Vertinu kiekvieną dieną. Nieko nebandome skubinti. Nesigirtume ir nekalbėtume apie tai, jei ne vienas paparacas. O jei jau taip įvyko, nesirengiu slėptis. Juolab kad apie mane turi kartkartėmis rašyti – aš iš to gyvenu.

– Ar sau uždavėte klausimą – trys nelaimingos vedybos, tad gal manyje kažkas blogai?

– Ne visos vedybos baigėsi taip, kaip aš norėjau. Kas vienam yra šiukšlės, kažkam yra lobis. Ir sau to klausimo neuždaviau. Jei kartu negyvename – tam yra priežasčių, bet tai – praeitis, jos nekomentuosiu. Jei užduočiau sau šį klausimą, ar esu tinkamas vedybiniam gyvenimui, ar ne, gyvenčiau vienas. Nenoriu žmonių daryti nelaimingų. Bet jei kažkas nori su manimi gyventi, o aš taip pat noriu su tuo žmogumi būti, kodėl to atsisakyti? Būti vienam liūdna ir sunku.

– Skamba ir budistiškai, bet ir šiek tiek paviršutiniškai.

– Man – 57 metai. Natūralu, kad suprantu – šioje Žemėje gyvensiu neamžinai. Tad kodėl turiu galvoti, kas bus po 10, 20 ar 30 metų? Man dabar labai gerai, jei gerai ir kitam – nuostabu! Kodėl turime galvoti, kas bus po 20 metų? Žmogaus gyvybė gali nutrūkti bet kurią akimirką. Žūsta avarijose, per nelaimingus atsitikimus, miršta ir labai jauni. Mano geriausias draugas nuo baisios ligos mirė sulaukęs 24 metų. Mes niekada nežinome, kas bus ateityje. Todėl gyvenkime šiandien.

– Kas yra meilė 57 metų vyrui?

– Lygiai tas pats, kas aštuoniolikmečiui. Niekuo nesiskiria. Viduje jaučiuosi pakylėtas ir laimingas.

– O protas, išmintis?

– Taip, protas neretai trukdo, sako, nedaryk to ar ano, nors širdis tikina priešingai. Yra kazanovų, kurie kiekvieną dieną su kita moterimi, per gyvenimą jų turi 100, 200, 300. Niekada nesituokia ir niekada neišsiskiria. O aš dažniausiai, jei patinkame vienas kitam, įsimyliu ir susituokiu. Jei po to kažkas blogai santykiams – išsiskiriame. Bet tai nereiškia, kad esu kazanova. Mano vedybos niekada nebuvo trumpalaikės.

– O gal jūs – amžinas ieškotojas?

– Ne. Taip susiklostė gyvenimas. Nieko neieškojau. Už mane kažkas viską sutvarkė.

– Nors jūs, kaip prisipažinote, linkęs tuoktis, po dviejų mėnesių draugystės su Rūta dar labai toli iki vedybų?

– Ar vedybos įvyks? Ar jos reikalingos? Nežinau. O gal vieną dieną, jei viskas klostytis gerai, susituoksime dėl teisinių dalykų? Statusas "draugė" – nepatogu, tarsi niekas. Ji jau buvo ištekėjusi, gyvenimas aplaužė ragus, Rūta turi sūnų, ir kalbėti, kad ji jauna ar nepatyrusi gyvenimo – kvaila ir naivu.

– Teigėte, kad vienam kažkas yra lobis, kažkas – šiukšlės. Kas jums yra lobis ir kas – šiukšlės?

– Sunku pasakyti. Charakterio ypatybės: kažkam patinka viena, kažkam kita. Esu labai užsispyręs. Vieniems tai nepatinka, kitiems imponuoja tikslo siekimas. Ką darau, darau tik rimtai ir siekdamas tikslo įdedu visas pastangas.

– Arvydai, kodėl vyresniems vyrams patinka jaunesnės moterys?

– Aš nesirinkau specialiai, kad ji būtų jaunesnė. Taip įvyko. Ji – gražus žmogus. Vienintelis jos trūkumas – jaunystė. Bet ar tai – trūkumas? Ir pasakykite, jei tau patinka jos dvasinės savybės, vertybės, randi bendrą kalbą, koks vyras nenorėtų jaunesnės moters? Nebent tas, kuriam patinka jaunesni berniukai.

A.Vilčinsko mylimoji: apkalbos man nesvarbu

Ji laiminga. Ji ieškojo ne pinigų ir ne vyro-tėvo. 29 metais jaunesnė dainininko A. Vilčinsko mylimoji R. Gajauskaitė emigraciją Airijoje paliko tik dėl mylimo vyro.

– Atsiprašau, sergu, sloga, – atsiprašė Rūta. Net ir užgulta nosis nepaslėpė Gelgaudiškyje gimusios moters suvalkietiško akcento.

– Kodėl būtent jis? Kuo nuginklavo jus Vilčinskas, nors Airijoje, kur jau gyvenote dešimt metų, sulaukdavote daug vyrų komplimentų ir dėmesio?

–  Labai jautrios jo dainos. Jis irgi labai jautrus ir rūpestingas žmogus. Greta Arvydo jaučiuosi labai saugiai. Tai, kaip žinote, svarbu kiekvienai moteriai. Esu jausminga moteris. Ir kai kiti apkalba dėl metų skirtumo, man juokinga. Tie 29 metai man neturi jokios įtakos. Airijoje gyvenau ne vienus metus ir mačiau labai daug kardinaliai skirtingo amžiaus porų. Gal tai dar keista ir neįprasta Lietuvoje, bet ten – ne.