Ne kepti, o kolekcionuoti

V.Zykutė pasakoja, kad jos mama turėjo keturias suvožiamas keptuves: grybukų, gaidelių, voveryčių ir čirvinių blynų. Vaikams, kai maži buvo, skanumynus kepdavo. Ir Vita panoro savo dukrai kepti. Bet iš tėvų juk neimsi, juo labiau kad vaikai šeimoje buvo trys: vienas paims, kitas irgi norės. Tėvams tos keptuvės taip pat dar reikalingos – anūkams skanumynų iškepa.

Tiesa, Vitai išsikrausčius gyventi pas vyrą, mama grybukų keptuvę jai padovanojo, bet ir čirvinių, ir gaidelių išsikepti norėjosi. Todėl ėmė pati tų keptuvių ieškoti sendaikčių grupėse internete.

„Kai įlindau į sendaikčių grupes keptuvės ieškodama, tai oho kiek ten visko pamačiau – pasirodo, dar tokia yra, o dar ir šitą galima iškepti... Ieškojau tos savos keptuvės. Vienokią nusiperki, paskui kitokią pamatai – ir tos norisi. Taip jų vis daugėjo“, – sako moteris.

Tik štai keptuvių dabar gausybė, o kepti laiko beveik nėra. Ir apskritai, kad visas išbandytum, anot kolekcininkės, – gal pusei metų tektų namie užsidaryti. Vitai juk savo darbą dirbti reikia, buities darbais namuose užsiimti.

„Na, kai jau keptuves renki, tai vis tiek knieti vieną kitą pabandyti, kas čia per krokodilas išeis, – juokauja Vita. – Bet ilgainiui supratau, kad aš arba kepu, arba kolekcionuoju. Kadangi esu toks daugiau garažo, o ne virtuvės žmogus, tai nusprendžiau, kad geriau kolekcionuosiu. Jeigu bus badas, tada ir kepsiu.“

Kiekviena keptuvė turėjo savo šeimininkę, savo gyvenimą, tad visos jos kažkuo išskirtinės.

Moteris pasakoja, prieš kokius trejus metus pabandžiusi kepti – prieš Velykas nusprendė vaikui šventę surengti, kepinius padažyti, glazūrų visokių prigamino. Tepė, tepė... Dukrai greitai atsibodo: kokio grybuko galvą padažo – iškart nukanda. Vita dar kažkiek glazūravo, tačiau ir jai greitai kantrybė baigėsi – paliko visus kepinius ant stalo, vėliau ir be glazūros suvalgė.

Kepinių receptas, sako, nuo seno užsilikęs, dar mamos naudotas. Tiesa, ant kai kurių vartomų keptuvių yra įlieti receptai. Kažkada vokišką receptą norėjo išbandyti, bet labai daug sviesto ten dedama, o kai daug sviesto – keptuvė juo labai apteka.

Sunku rasti informacijos

Keptuves V.Zykutė teigia dažniausiai perkanti įvairiose grupėse, kur prekiaujama sendaikčiais. Iš pradžių pati ieškojo, o dabar jau net ieškoti nereikia – kai tik ko įdomaus atsiranda, gauna pranešimą, ar draugai, pažįstami nuorodą atsiunčia. Pirks ar ne, priklauso nuo to, ar keptuvė kuo nors įdomi. Na ir kaina, suprantama, turi įtakos.

„Nesu aš nesu ta kolekcininkė: pamatė, kad tokios neturi, būtinai reikia, kad ir kokia kaina būtų! Ne. Paskaičiuoji, kad nenuskriaustum šeimos“, – sako moteris.

Brangiausia jos įsigyta keptuvė kainavo 130 eurų. Ši keptuvė neypatinga, bet ji labai reta. Joje gali išsikepti šachmatus.

Kitas keptuvių paieškos būdas – vadinamieji garažiniai sendaikčių išpardavimai. Kai vyras, remontuojantis senovinius automobilius, važiuoja automobilių ar jų detalių ieškoti, ir Vita kartu traukia, nes garažuose, anot jos, daug visokio gėrio galima rasti. Ten ji, pavyzdžiui, rado savo vienintelę datuotą keptuvę – 1917 m. „Pamačiau, tai net rankos drebėti pradėjo. Laimė, kaina įkandama buvo“, – pasakoja.

V.Zykutės kolekcijoje – dvi keptuvės su datomis. Pirmoji – su pagaminimo data, 1917 m., o ant kitos keptuvės išgraviruoti 1976 m., bet, matyt, tais metais ji tik buvo kažkam kažkokia proga padovanota, o pagaminta gali būti pokariu.

„Labai sunku nustatyti keptuvių amžių, nes jos santykinai panašios. Tos vartomos dažniausiai yra prieškario arba karo laikotarpio. Kodėl tiek kepiniai bado blynais vadinosi? Nes niekas neturėjo jokio sviesto, džiaugėsi miltų turėdami, – pasakoja kolekcininkė. – Tos žirklinės keptuvės, kur lyg žirklėm suspaudžia tešlą ir į krosnį kiša, gali būti ir XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios. Grybukų keptuvių, kurios su rankenomis, amžių gali įtarti nebent pagal tai, iš kokios medžiagos jos pagamintos, arba iš rankenų, jeigu jos lietos. Štai čia ir problema – ne mašina, ne koks vežimėlis, kad galėtum pažiūrėti, kokiais metais kokius gamino, bet kokios informacijos apie tas keptuves sunku rasti.“

Nelengva sužinoti net ir tai, kur jos gamintos. Iš 100 keptuvių gal tik ant keturių penkių – minimali informacija, tarkim, kažkokios mašinų gamyklos įspaudas. V.Zykutė pastebi, kad dauguma sovietinio laikotarpio keptuvių – ukrainietiškos.

„Kadangi nesu kaupėja, o kolekcininkė, noriu, kad žmonės pamatytų mano surinktas keptuves, kokių jų būna, todėl surengėme parodą Mikalavo kaimo bendruomenės namuose, vyksiančią visą kovo mėnesį. Tikiuosi grįžtamosios reakcijos – gal kažkas kažką girdėjo apie tas keptuves, kažkur kažkokios informacijos matė ir praneš, papasakos, pasidalys“, – sako Vita.