Tai televizijos 60-mečiui skirtame projekte „60 akimirkų“ prisimena režisierius Saulius Vosylius. Jis ir kiti laidos svečiai kalbėjo apie televizijos filmus, spektaklius, serialus, apybraižas ir žmones, kurie visa tai kūrė.

Režisierė Romena Ražinskaitė prisiminė pirmąsias akimirkas vaidinant seriale „Petraičių šeima“. „Vaidinti filme buvau pakviesta mylimos režisierės Galinos Dauguvietytės. Man tai prilygo stebuklui. Konservatorijoje mokėmės amato: išeiti į sceną, nesijaudinti, kurti vaidmenis. Visai kas kita buvo televizija ir darbas su šia moterimi, kuri mano gyvenime paliko labai didelį pėdsaką. Tai buvo tiesioginis eteris ir žvaigždės, kurias matydavau tik teatre, tai būdavo begalinis jaudulys. Ir viskas būdavo taip talentingai paprasta, neliko baimės. Filmuodamasi šiame seriale galėdavau pajausti, kad taip pat esu svarbi, kad viską galiu“, – prisimena R. Ražinskaitė.

Režisierė pasakoja, kad ypatingas būdavo ne tik kūrybinis procesas, įsiminė ir asmeniniai pašnekesiai su G. Dauguvietyte. „Taip jau yra, kad kai bręsti, vis labiau nori būti jaunas. Pamenu, repetavome serialą „Sveika, Irena“, repeticijos dieną man suėjo 40 metų. Aš sakau: „Norėčiau kad man būtų 20, bet protas būtų kaip 40-ies.“ Režisierė G. Dauguvietytė žiūri į mane ir sako: „Na ir šneki, juk kiekvienas laikas turi savo spalvą ir savo žydėjimą. Nejaugi norėtum būti jauna senė?“ – su šypsena kalba R. Ražinskaitė.

57-erius metus LRT dirbantis garso režisierius ir kompozitorius Algimantas Apanavičius prisiminė pirmuosius darbus televizijoje. Tai buvo muzikos parinkimas „Žinių“, kurios tik vėliau pavadintos „Panorama“, siužetams.

„Nė vienas „Žinių“ siužetas negalėdavo apsieiti be muzikos. 1960-aisiais dirbo 3 garso režisieriai, aš buvau 4-tas. Tas, kuris ateidavo [į darbą – past.] paskutinis, turėdavo parinkti muziką siužetams, filmuotos medžiagos būdavo gal 15 minučių. Tik vienas kitas siužetas būdavo iš Lietuvos, visa kita atsiųsdavo iš Maskvos. Muzika turėdavo būti pakili ir kiekvienam siužetui atskira. Šį darbą dirbau 3 metus“, – prisimena garso režisierius A. Apanavičius.

Tačiau pašnekovas sako, kad toks darbas davė puikų startą suprasti muziką, nors tuometės fonotekos įrašus buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Pašnekovas prisimena, kad pirmasis filmas, kuriame juo pasitikėjo kaip kine dirbti pradedančiu kompozitoriumi, buvo režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus – „Niekas nenorėjo mirti“. „Dar ir dabar šį filmą pasižiūriu. Muzika jame tikrai vykusi. Vėliau laukė „Tadas Blinda“, – kalba A. Apanavičius.

Režisierius S. Vosylius LRT televizijos laidoje atskleidė, kaip gimė populiarioji daina „Giminės“. „Filmas turėjo labai daug rėmėjų. Pamenu, buvo gruodžio mėnuo, režisierius Arvydas Ilginis paklausė: „Artėja vieno iš pirmųjų serialo rėmėjų gimtadienis, reikia kažkaip atsidėkoti, ką darysime?“ Pamanėme, kad geriausia būtų pageidavimų koncerte užsakyti kokį nors kūrinį. Tuo metu sutikau kompozitorių Tomą Leiburą ir paklausiau, gal jis gali kokią muziką sukurti? Sakiau jam, kad reikia labai greitai. Dėl teksto paskambinome Jonui Strielkūnui, sakėme, kad žodžių reikia per savaitę. T. Leiburas atnešė muziką, sakydamas, kad jam nelabai patogu, nes muzikos nėra daug. J. Strielkūnas atnešė eiles, sakė, kad greitai jas sumetė. Pakvietėme sudainuoti Aldoną Stasilevičiūtę ir Stasį Povilaitį. Nebuvo laiko nė teksto pasimokyti. S. Povilaitis sutiko įdainuoti, sakė, kad daina nebloga, bet nors kelias dienas būtumėte leidę parepetuoti. Kai ši daina nuskambėjo pageidavimų koncerte, po metų ją dainavo visa Lietuva. Kas įdomiausia, kine daina taip ir nepasirodė ir tik po 20 metų vėl pradėję filmuoti „Gimines“ suradome epizodą, kur ją įdėti“, – prisimena režisierius.

Režisierius taip pat prisiminė, kaip suprato, kad serialas „Giminės“ išties populiarus. „Kokios populiarios „Giminės“ supratau po vienos serijos. Joje vaidino mano šuo, afganų kurtas, labai gražus. Po vienos iš serijų išėjau į Žvėryną pasivaikščioti su Gordonu. Vingio parke vyko renginys, iš kurio ėjo daug žmonių. Žiūriu, visi atsigręžia į mane, pasišnabžda kažką. Aš pasitempiau, galvoju, kaip smagu, kad mane pažįsta. Tačiau staiga eina dvi merginos, atsigręžia ir sako: „Žiūrėk, kaip šeimininkas įsivaizdina, kad jo šuo „Giminėse“ vaidina“, – pasakoja S. Vosylius.

Režisierė, daugybės filmų ir festivalių laureatė, profesorė Janina Lapinskaitė prisiminė kuriozinę situaciją, nutikusią po vieno iš jos sukurtų  dokumentinių filmų premjeros. Dovanų nuo studentų tuomet ji gavo... paršelį!

„Tai istorija, susijusi su filmu „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“. Istorija susiklosto taip, kad po ilgos draugystės paršelis Cezaris visgi privalėjo mirti. Po filmo premjeros švenčiau savo jubiliejų. Vieną dieną studentai atėjo į mano kabinetą su dėže, perrišta dideliu kaspinu, o joje – mažas paršelis. Jie man pasakė, kad Cezaris negali mirti, štai – jis atgimsta. Dovaną į dėžę jiems pavyko sudėti, tačiau antrą kartą jo ten jau nebesutalpinome. Galvojau, kaip man reikės parvažiuoti? Paršelis, juk netelpa į dėžę. Skambinu vyrui ir prašau, kad atvažiuotų manęs, turiu parsivežti dovaną. O jis spėlioja: „Kas gi ten per dovana?“ Pamenu, važiuojame per Vilnių, o prie lango – paršelis ir mano vyras Algimantas Puipa. Mes gyvename penkiaaukščiame name, turėjome mažą rūselį. Pagalvojau, kad reikės ten jį laikyti. Paršelis cypdavo, kriuksėdavo, galvodavau, kad mums gali iškviesti policiją. Manydavau sau: ir kas galėtų pagalvoti, kad Puipos rūsyje augina paršelį? Galiausiai jį teko padovanoti“, –  su šypsena pasakoja J. Lapinskaitė.

Daugiau pasakojimų – LRT televizijos laidoje „60 akimirkų“ šeštadienį, 21 val.